Šaltojo karo pabaiga ir dvipolės pasaulinės tvarkos žlugimas esmingai keičia tarptautinės sistemos konfigūraciją bei funkcinę jos paskirtį. Kita vertus, globalinės politikos tapsmas sąlygoja adekvačių viršnacionalinio valdymo struktūrų formavimo būtinybę. Egzistuojančių tarptautinių organizacijų funkcinė redukcija ir nacionalinių valstybių galių erozija įsakmiai kelia naujų struktūrinių politinių formų paieškos uždavinius. Plačiame politologinių tyrimų lauke pastarąjį dešimtmetį išsiskiria imperiologijos pakraipa, nagrinėjanti istorinių imperinių darinių specifinius ir universaliuosius bruožus, koreliuojančius su moderniai politinei realybei aktualiomis problemomis. Originaliu konceptualiu, filosofiniu, sociologiniu ir istoriniu turiniu pasižyminti knyga – 2000 m. išleista A. Negri ir M. Hardto „Imperija“, nors jos autoriai neomarksistiškai angažuoti, atveria produktyvią metodologinę galimybę ne tik permąstyti tolesnį valstybių pajėgumą visavertiškai dalyvauti pasaulinėje politikoje vien turimos galios pagrindu, kurios alternatyva pateikiama šioje publikacijoje. Mūsų požiūriu, ne mažiau esmingos šio darbo implikacijos, provokuojančios imperinę Europos ateitį, t. y. atveriančios galimybę pagrįstai interpretuoti ES plėtrą kaip imperinių tradicijų demokratinio konteksto, viršnacionalinio identiteto bei korektiško ir subalansuoto politinės integracijos gilinimo būdą.

Maastrichto susitarimai, deklaravę europinės politinės sąjungos steigtį, ES plėtra į Rytus ir Lisabonos sutartis inicijavo regioninės ir pasaulinės geopolitinės konfigūracijos poslinkį. Daugiapolio pasaulio variatyvumas tuo pat metu išryškina naujųjų politinių, ekonominių, karinių etc. galybės centrų – pasaulinės politikos formuotojų ir globalinio saugumo architektų vaidmens, tarptautinės legitimacijos garantų bei demokratinės pasaulinės bendruomenės dalyvavimo valdant globaliai ir užtikrinant darnią plėtrą – tarpininkų reikšmę visoje naujojo amžiaus perspektyvoje. JAV globalinės hegemonijos erozija skatina naujų tarptautinės bendruomenės lyderių bei demokratinio vystymosi ir tautinių, civilizacinių ypatybių harmonizavimo pavyzdžių paiešką. Europos Sąjungos evoliucija – kol kas vienintelis visiškai pasisekęs „vienovės įvairovėje“ projektas ir patrauklus pavyzdys kitoms regioninėms ir kontinentinėms integracinėms grupuotėms. Būtent todėl aktualiausiu uždaviniu tampa ES tarptautinio-politinio dėmens problemos analitinis tyrimas, teorinė refleksija bei specifinių ir universalių dėmenų modeliavimas. Unitarizmo, federalizmo, imperijos politinių-struktūrinių variantų analizė ne tik parodo kiekvieno jų lyginamąją vertę, bet ir skatina tarpdisciplininio metodologinio tyrimų aparato tobulinimą.

Straipsnis skirtas politinės komunikacijos statuso tyrimui politinės mediologijos objekto problemos kontekste. Tyrime akcentuojamas socialinių ir politinių sistemų skirčių visuomenės organizacijoje santykinumas globalizacijos, demokratizacijos ir informatizacijos epochoje. Atskleidžiamas erdvės faktoriaus vaidmuo politinės informacijos sklaidoje bei vartojimo ypatybėse. Pabrėžiamas kompleksinis transgresinis sociopolitinės erdvės, kurioje plėtojasi daugialypė viešoji ir politinė komunikacija, pobūdis. Tyrime nužymimi politinės mediologijos objekto episteminis ir taikomasis aspektai ir jo plėtros perspektyvos, siejamos su informacinėmis technologijomis bei virtualių erdvių dinamizmu.

Straipsnyje nušviečiama ir analizuojama nūdien stebima greitėjanti klasikinės politinės retorikos erozija (fenoptozė). Vėlyvojoje Modernybėje šis procesas perspektyviai kompensuojamas informacinių technologijų bumo, atveriančio euristines politinių komunikacijų struktūrinės ir semiotinės-semantinės sklaidos galimybes. Avangardinės jų raiškos kanalu tampa memetika kaip informacinių vienetų intensyvios skvarbos į individualią ir visuomeninę sąmonę būdų visuma. Politinių komunikacijų plėtra informacinio proveržio kontekste įgauna dialoginį ir interaktyvų pobūdį bei stimuliuoja tradicinės ir modernios kultūros artefaktų, segmentų ir giluminių socialinių archetipų klodus įprasminant ir atnaujinant šiuolaikinės politinės realybės ir pilietinės sąmonės tarpusavio adaptacijos virsmus.

Straipsnyje aptariama tradicinių karo, taikos, saugumo sampratų kaita veikiant informacinei visuomenei ir globalioms komunikacijoms. Pabrėžiamas karinių įtampų ir konfliktų sprendimui taikomų informacinio karo priemonių ir potencijų suvokimo neadekvatumas ir eventualios jų projekcijos visuotinio saugumo koncepcijos link. Nagrinėjamas kooperatinio saugumo modelis bei realistinė ir liberalioji jo interpretacijos, kintančios dėl informacinių technologijų. Pabrėžiamas metodologiškai produktyvus dispozityvinis šiuolaikinio saugumo refleksijos pobūdis, grindžiamas tinklinėmis ir dialoginėmis komunikacijomis. Išryškinami kontekstinių tarpusavio supratimo struktūrų ir santvarų aspektai, jų taikymo tarptautinėse praktikose pavyzdžiai.

Postindustrinės eros universalizmas aiškintinas jos sklaidos ir plėtros dinamiškumu, nulemtu nematerialių socialinės raidos faktorių iškilimo. Informacinių technologijų ir tinklinių komunikacinių struktūrų kompleksinės įtakos modernių ir besivystančių visuomenių valdomumui didėjimas reiškiasi ne tik jų elementinės sandaros sudėtingėjimu, bet ir naujos valdymo subjektų ir objektų, taip pat jų naujos kokybės atsiradimu ir intensyvia evoliucija. Todėl valdžios elito turinio transgresija nuo meritokratijos per mediakratiją iki netokratijos idealių tipinių darinių ne tik atspindi perspektyvius ir kreatyvius socialinės raidos scenarijus, bet ir pačios visuomenės sluoksnių ir stratų pasirengimą adekvačiai reaguoti į visuotinių komunikacijų inicijuojamus iššūkius.