Šaltojo karo pabaiga ir dvipolės pasaulinės tvarkos žlugimas esmingai keičia tarptautinės sistemos konfigūraciją bei funkcinę jos paskirtį. Kita vertus, globalinės politikos tapsmas sąlygoja adekvačių viršnacionalinio valdymo struktūrų formavimo būtinybę. Egzistuojančių tarptautinių organizacijų funkcinė redukcija ir nacionalinių valstybių galių erozija įsakmiai kelia naujų struktūrinių politinių formų paieškos uždavinius. Plačiame politologinių tyrimų lauke pastarąjį dešimtmetį išsiskiria imperiologijos pakraipa, nagrinėjanti istorinių imperinių darinių specifinius ir universaliuosius bruožus, koreliuojančius su moderniai politinei realybei aktualiomis problemomis. Originaliu konceptualiu, filosofiniu, sociologiniu ir istoriniu turiniu pasižyminti knyga – 2000 m. išleista A. Negri ir M. Hardto „Imperija“, nors jos autoriai neomarksistiškai angažuoti, atveria produktyvią metodologinę galimybę ne tik permąstyti tolesnį valstybių pajėgumą visavertiškai dalyvauti pasaulinėje politikoje vien turimos galios pagrindu, kurios alternatyva pateikiama šioje publikacijoje. Mūsų požiūriu, ne mažiau esmingos šio darbo implikacijos, provokuojančios imperinę Europos ateitį, t. y. atveriančios galimybę pagrįstai interpretuoti ES plėtrą kaip imperinių tradicijų demokratinio konteksto, viršnacionalinio identiteto bei korektiško ir subalansuoto politinės integracijos gilinimo būdą.

Maastrichto susitarimai, deklaravę europinės politinės sąjungos steigtį, ES plėtra į Rytus ir Lisabonos sutartis inicijavo regioninės ir pasaulinės geopolitinės konfigūracijos poslinkį. Daugiapolio pasaulio variatyvumas tuo pat metu išryškina naujųjų politinių, ekonominių, karinių etc. galybės centrų – pasaulinės politikos formuotojų ir globalinio saugumo architektų vaidmens, tarptautinės legitimacijos garantų bei demokratinės pasaulinės bendruomenės dalyvavimo valdant globaliai ir užtikrinant darnią plėtrą – tarpininkų reikšmę visoje naujojo amžiaus perspektyvoje. JAV globalinės hegemonijos erozija skatina naujų tarptautinės bendruomenės lyderių bei demokratinio vystymosi ir tautinių, civilizacinių ypatybių harmonizavimo pavyzdžių paiešką. Europos Sąjungos evoliucija – kol kas vienintelis visiškai pasisekęs „vienovės įvairovėje“ projektas ir patrauklus pavyzdys kitoms regioninėms ir kontinentinėms integracinėms grupuotėms. Būtent todėl aktualiausiu uždaviniu tampa ES tarptautinio-politinio dėmens problemos analitinis tyrimas, teorinė refleksija bei specifinių ir universalių dėmenų modeliavimas. Unitarizmo, federalizmo, imperijos politinių-struktūrinių variantų analizė ne tik parodo kiekvieno jų lyginamąją vertę, bet ir skatina tarpdisciplininio metodologinio tyrimų aparato tobulinimą.