Straipsnyje glaustai aptariamas dailės ir terapijos santykis, akcentuojant terapinį šio santykio kontekstą. Dailės terapijos reiškinys paradoksaliai jungia (ar bando jungti) kartais sunkiai suderinamus praktinius veiklos būdus ir teorinius diskursus. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į tai, kaip dailės praktikos ir estetinė retorika integruojamos į terapinį institucinį kontekstą ir jame transformuojamos kūrybos, išraiškos, kūrinio sampratos. Bandomi išryškinti diskursyvūs ir praktiniai dailės ir dailės terapijos praktikų skirtumai, skirtingų požiūrių į kūrybos, meninės išraiškos veiksmą specifika.