Straipsnyje analizuojama, kaip pastaruosius penkis dešimtmečius transliuotose informacinėse laidose realizuojamas vienas iš bendrinės kalbos žymiklių ilgasis-įtemptasis balsis o, kokie lingvistiniai ir nelingvistiniai veiksniai turi įtakos jo vartosenos pokyčiams. Tyrimo empirinė medžiaga – 1960–2011 m. transliuotos informacinės laidos, atrinktos iš daugiau kaip 60 val. reprezentatyvaus Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstyno, kuris sąlygiškai suskirstytas į tris žiniasklaidos raidos etapus: sovietmetį (1960–1987 m.), pereinamąjį (1988–1992 m.) ir dabartinį (1993–2011 m.) laikotarpius. Iš viso tirta 39 informacinių laidų ir 134 jas rengusių diktorių, pranešėjų, žinių vedėjų, korespondentų tartis. Straipsnyje atskleidžiama, kad, nors nuo pat praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio kalbos standartizavimo ideologija nesikeičia, net ir „idealiomis“ sovietmečio sąlygomis, t. y. kai informacinių laidų turinys ir kalba buvo griežtai kontroliuojami, tekstai surepetuoti ir skaitomi, ilgojo-įtemptojo balsio o vartosena tarties idealo neatitiko.