Words of Slavonic origin are both characteristic literal language phenomena (Laua, 1981) as well as phenomena of Latvian language sub-dialects. Especially frequent they are in Latgalian sub-dialects and they are only sporadically met in other places in Latvia (Laumane, 1977, 55). The aim of this article is to analyze words of Slavonic origin in one of Latvia’s South West sub-dialects – Rucava sub-dialect, their frequency in the neighboring sub-dialects of Rucava, to analyze them from the point of view of word class as well as to look at thematic groups of words of Slavonic origin. There are not observed a large number of words of Slavonic origin in Rucava’s sub dialect. It is also problematic to define their origin since many of them might have been borrowed in through Lithuanian language from the Polish or Russian languages (Lau mane, 1977, 55–56) One of the important issues connected to words of Slavonic origin is the problem of chronology. For example, part of these words used in Latgalia has ancient roots (Laumane, 1977, 50-51, 55-56). Whereas part of Slavonic words used in South West Kurland’s sub-dia lects might be of newer origin because there are no direct historical contacts with Slavonic languages or sub-dialects. Thus the question: are they direct or indirect borrowings? Sometimes it is difficult to trace from which language or even from which language group the lexemes have been borrowed: From Russian or Polish: for example irka – “decorative embroidery on the sleeves of a shirt”; kuds – “slim, thin, skinny”; slīve - ”plum” and others; From Slavonic or Germanic languages, for example, gruce – “borridge made of barley, pearl-barley”; jāmarks/jāmarka – “fair”. From the aspect of geographical distribution a few lexemes have been observed only in Rucava and neighboring sub-dialects (such as lexemes gvazdiks, jāmarks); part of lexemes are mostly spread in Latgalia, sometimes also in other places of Latvia (for ex ample, durns, kavat, kuska). In the collected material there are 74,4% nouns, 15,4% verbs, 7,7 % adjectives and 2,6% adverbs. 144 Thematically 15,4% lexemes denote actions and names of plants, 12,8% lexemes are connected to clothing, 10,3 % lexemes are connected to household life andothers. As to the territorial aspect – some lexemes so far have been observed only in Rucava and the neighboring sub-dialects (suc as lexemes gvazdiks, jāmarks, piegrazāt); some lexemes typical for Rucava most often are observed in Latgalia, sometimes in other places of Latvia (for example, durns, kavāt, kuska). Rucava’s sub- dialect words of Slavonic origin have been actively used in the late 20th century and at the beginning of the 21st century. Some of the Slavonic borrowings still have phonetical and morphological variants as well as various derivatives (for example, kuds//kuts; riedīt//izriedīt//pieriedīt), thus proving their vitality also in the future.

Darbe atskleidžiama Palangos ir Plungės lurdų kilmė ir apeiginė kultūra (XIX a. - XX a. sankirtoje). Abu Lurdus įsteigė aukšto luomo pasauliečiai. Apeiginė Lurdų kultūra nepriklausomoje Lietuvoje buvo gaivinama Plungės lurdo Ligonių kongresuose ir garsiausiuose Palangos lurdo poezijos vakaruose.Palangos ir Plungės lurdų reiškinys atviras ne tik religiniams, bet ir kultūriniams (plačiąja šio žodžio prasme) renginiams.

Šiame straipsnyje apžvelgiama Lietuvos lurdų kilmės istorija. Remiantis ištirtais literatūros šaltiniais ir informatorių apklausos duomenimis, atskleidžiami lurdų atsiradimą Lietuvoje skatinę veiksniai, nurodomi steigėjai, charakterizuojamas laikmetis ir regionas, kur lurdai plito labiausiai.

Šiame straipsnyje kilmės ir darybos aspektu aptariami iki šiol netyrinėti naujieji religijos pavadinimai, užfiksuoti Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuo 2011 m. rengiamame ir nuolat pildomame „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne“ (toliau – ND). Nustatyta, kad daugiausiai ND užfiksuota nelietuviškos kilmės naujųjų religijos pavadinimų – net 75,4 proc. Tai, matyt, galima sieti su tuo, kad jais įvardijamos tokios realijos ir reiškiniai, kurie būdingi kitiems kraštams ir kuriems lietuvišką atitikmenį sugalvoti gana sudėtinga, dažnu atveju – net netikslinga. Mažiau nei penktadalis pavadinimų padaryti vartojant lietuvių kalbos darybos priemones arba suteikiant jau esamam lietuviškam žodžiui naują reikšmę. Mažiausiai rasta mišrios kilmės pavadinimų – 9,2 proc. Naujųjų religijos pavadinimų atsiradimas – natūralus reiškinys, atspindintis besikeičiančią kalbą.

Straipsnyje nagrinėjami Rytų Prūsijos senieji prūsų oikonimai, kurie yra susiję su produktyvia pr. topoleksema *kaim-, kilusia iš pr. apeliatyvo caymis ,,kaimas“.Visą prūsų vardyną ir oikonimus su *kaim- užrašė vokiečių metraštininkai iš gyvosios kalbos. Užrašydami nuo 1255 m. oikonimą Caym, formaliai sutampantį su pr. apeliatyvu caymis, jie atliko ir prūsų apeliatyvinės leksikos fiksavimo darbą. J. Gerulis, prūsų vardyno mokslinio tyrimo pradininkas, yra nurodęs, kad užrašytieji prūsiški vietų vardai tirti gali būti imami tik iki 1525 metų, kada, pasak jo, stabilizavosi vokiškos prūsiškų vietovardžių tarimo lytys. Straipsnyje motyvuotai atsisakyta šio J. Gerulio teiginio.Čia išnagrinėti visi iki šių dienų sukaupti oikonimai su *kaim- (dalis jų – autorės) iš Sembos, Nadruvos, šiaurinių Notangos, Bartos ir Varmės sričių. Taip pat aptarti pietinės Rytų Prūsijos dalies oikonimai su *kaim-, kurių neaptarė lenkų onomastė R. Pšybytek (R. Przybytek), išnagrinėjusi pietinės Rytų Prūsijos dalies prūsiškus resp. baltiškus oikonimus. Beje, imami R. Pšybytek pateikti XVI–XVIII a. oikonimai su *kaim- – jie buvo nepriimtini J. Geruliui. Aptartas kiekvienas oikonimas (kai kuriais atvejais imama autentiška lytis) parodant sandarą ir orientuojantis į pirmo sando kilmę. Parodyta, kad tas pirmas sandas yra asmenvardinės kilmės, retesniais atvejais apeliatyvinės kilmės. Žinoma, nurodyti ir tie atvejai, kai pirmo sando kilmė yra tik spėtina arba neaiški. Visa analizė įrodo, kad oikonimai su *kaim- Rytų Prūsijoje dažnesni už oikonimus su šia topoleksema Lietuvoje. Rytų Prūsijoje jie laikytini vakarinių baltų substrato arba adstrato liekanomis, o pats apeliatyvas yra vakarinių baltų dalykas. Pastarasis faktas turėtų būti svarbus baltų istorijos tyrėjams.

Šiame straipsnyje pateikiamos pagrindinės dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų etimologijos, jų kirčiavimas lyginamas su pamatinių žodžių, taip pat su dabartinių pavardžių ir asmenvardinių vietovardžių kirčiavimo ypatybėmis. Daugelio dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiuotų pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė perimama iš bendrinių žodžių kirčiuotų šaknų, su kuriomis siejami tie dėmenys. Pirmųjų dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių mišriųjų dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių žodžių nekirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų. Ypač atidžiai nagrinėtini tie dvikamieniai vardai, kurių pirmųjų dėmenų priegaidė neatitinka kalbotyros darbuose nurodomų etimonų šaknies priegaidės. Vienais atvejais tai gali būti paskata ieškoti kitų žodžių, galėjusių tapti vardų darybos pamatu. Kitais atvejais gali kilti abejonių dėl vardų kirčiavimo normos kodifikacijos. Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų priegaidę beveik visada liudija tokios pat sandaros pavardžių ir asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimas. Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vieto- vardžiais svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą.

The article examines the names and personal names (second members of the binary naming model) in terms of word formation. The present investigation analyses the names of 160 women who lived in Kaunas in the 16 th century; the names were collected from the official documents of the town dated 1522–1591. In addition, to outline further development of personal names, women’s anthroponyms from later city manuscripts of 17 th century are provided. Among 160 women’s personal names of 16 th century, the majority of them have the Lithuanian suffix -ienė (i.e. 81 anthroponym, or 50.62%). Considerably less derivatives with the suffixes -aičia, -yčia, -ikė, -ūčia (17, or 10.61%) were noticed. The remaining personal names (59, or 38.77%) are formed with Slavic suffixes -ova and -ovna. In total, nominal-origin forms were restored in 25 personal names of the 16 th century and compared with contemporary Lithuanian surnames. Attention should be drawn to the fact that their major part (20 reconstructions, or 80%) has clear equivalents in the index of contemporary Lithuanian names. The inventory of Lithuanian suffixes of the 16 th century women from Kaunas is not an isolated phenomenon in the Lithuanian historical anthroponymy of that period. In the index of proper names of Vilnius, Joniškis, and Kėdainiai cities in the 16 th –17 th centuries, such personal names with Lithuanian word-building formants still existed. Historical anthroponymic studies of Lithuanian city residents should be carried out further as such future studies could supplement and corroborate the statements set out herein. It is probable that authentic personal names of Lithuanian women could also exist in other historical sources of the 16th–17 th centuries.