Straipsnyje tiriami keturi Hovardo Fasto kūriniai, atskleidžiantys Amerikos revoliuciją. Kiekviename kūrinyje Fastas užduoda klausimą, ant kiek revoliucinis smurtas, žmogaus smurtas, jeigu jis reikalingas aukštiems tikslams pasiekti, leistinas ir pateisintas. Į šį klausimą Fastas duoda atsakymą paskutiniame savo tetralogijos kūrinyje „Išdidūs ir laisvi“. Šiame kūrinyje Fastas atmeta revoliucinį smurtą, net ir vardan ateities žmonijos laimės. Hovardo Fasto pasaulėžiūros evoliucija, leidžia suprasti Markso doktrinos tolesnį nusivylimą.

Straipsnyje, remiantis XX a. lietuvių ir kitų šalių istoriografija, taip pat autorės bei kitų atsiminimais, aptariamas 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Lietuvoje vertinimas sovietmečio lietuvių istoriografijoje. Iš esmės aptariami du šios problemos aspektai. Kodėl per-versmo pobūdis Lietuvoje gyvenusių ir dirbusių tarybinių istorikų buvo vadinamas tik vienu terminu – fašistinis? Ir kodėl sovietinių istorikų buvo revizuojamos bei falsifikuojamos Lietuvos tautininkų partijos įvykdyto perversmo kai kurios diskusinės nuostatos, pareikštos tiek sovietinėje, tiek lietuvių tautinėje istoriografijoje, tiek ir veikaluose, paskelbtuose iki SSRS okupacijos ar po jos Lietuvoje bei emigracijoje.