The rhetorical analysis is one of the new methods of literary analysis developed recently. It is not a new method. What is new is the use of it in a systematic way for the interpretation of the bible. The article discusses the brief history of the new method that is called rhetorical analysis, he present a brief description of the methodology of four stages in the rhetorical analysis. The most important is the fourth stage which covers the interpretation of the text. The purpose of rhetorical analysis is to understand the text and its meaning better. The analysis of the two examples shows that the text of the New Testament holds up the rules of the Semitic rhetoric. In the presentation of the examples the author presents only the analysis of the formal points of the text because: 1) this is the point of interpretation; 2) here the purpose is to present the method and not the interpretation of the same text. Biblical exegesis like each science does the progress. The rhetorical analysis is not the isolated method. It should be used in accordance with the results of the other methods of biblical exegesis, but the declamatory analysis helps much in understanding of the meaning of the purview better, resolves the textual problems, the problems of translation, gives anew meaning of the concept “context.”

XX a. pradžia – laikotarpis, kai keičiantis žmonių mentalitetui tolydžio stiprėjančios individualizmo, reliatyvizmo ir subjektyvizmo tendencijos neišvengiamai paliečia visas kultūros sritis – filosofiją, religiją, meną. Ketvirtajame dešimtmetyje į lietuvių poeziją atėjusio Bernardo Brazdžionio poezija neabejotinai paliesta neokatalikybės idėjų, pagrindinis eilėraščių poetinis kodas slypi Biblijoje, jos įvaizdžių sistemoje, joje ieškoma vaizdingumo, literatūrinių parafrazių. B. Brazdžionis perkūrė Biblijos realybę, pritaikė ją savo laikmečiui, Biblijos idėjos ir motyvai atsiranda eilėraščiuose pagrįsti panašumo ir analogijos principais. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti vieno žymiausių lietuvių poetų – B. Brazdžionio kūryboje atsiskleidžiančias laiko, erdvės bei žmogaus sampratas, atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką, atsekti universaliųjų biblinių tiesų sklaidą ikiegziliniuose jo eilėraščiuose bei atverti vidinį jo poezijos religingumą. Siekiama atskleisti ne tiek religinių tiesų atspindėjimą eilėraščiuose, kiek gilų ir sudėtingą Dievo išgyvenimą, kai Transcendencija tampa žmogaus egzistencijos pagrindu. Biblinės išganymo istorijos ženklai pašventina B. Brazdžionio eilėraščių pasaulį, suteikia jam transcendentinį laiko ir erdvės matmenį. Biblinė istorija išsipildo šiame laike ir šioje erdvėje, įtraukdama į vyksmą ir modernaus pasaulio žmogų.

Straipsnyje naudojant komparatyvistinį tyrimo metodą siekiama atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką ir universaliųjų biblinių tiesų sklaidą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, analizuojant apokaliptinės jausenos požymius jauniausios lietuvių poetų kartos kūryboje. Tyrimo metu jaunųjų lietuvių poetų kūryboje buvo aptikta kai kurių apokalipsės žanro bruožų (apokaliptinių nuotaikų sklaida, pasaulio pabaigos ženklų akcentavimas, žaibiška vertybių kaita, nuolatinis buvimas dievoieškos būsenoje...). Tačiau ryškus negatyvios dabarties akcentas stokoja atsvaros taško – apokalipsėms būdingą Viešpaties karalystės viziją jaunosios kartos poezijoje keičia tikėjimo krizės sukeltas nerimas dėl ateities.

Straipsnyje siekiama atskleisti biblinių įvaizdžių „veikimo“ principus lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje ,,Kankinys“. Spektaklis, sukurtas pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę, pasirinktas dėl tinkamumo biblinių įvaizdžių tyrimui – jame išryškėja vienas esminių krikščionybės vaizdinių – kankinio „paveikslas“. Spektaklis tiriamas pasitelkiant postmodernistinės estetikos principus, kurie ryškūs režisieriaus O. Koršunovo spektaklyje. Šis tekstas – vienas pirmųjų bandymų kalbėti apie biblinių įvaizdžių „veikimą“ šiuolaikiniame Lietuvos teatre siekiant nužymėti tolimesnes tokios analizės galimybes, ypatingai kalbant apie religinius, biblinius vaizdinius, kurie pasitelkiami kuriant spektaklius, priskiriamus postmodernizmo estetikai.