Straipsnyje tiriamas Tomo Akviniečio politinės filosofijos metafizinis principas, kurį geriausiai atskleisti padeda autoriteto sąvoka. Šį principą sudaro intencionalus žmogaus sąmonės ryšys su Dievo kuriamu pasauliu, t. y. tikrove kaip tokia. Glaustai perteikus Tomo Akviniečio politikos sampratą analizuojama, kokią autoritetų hierarchiją politikoje lemia šis principas bei pagal kokį modelį šie autoritetai organizuoja valstybę. Didelis dėmesys skiriamas pačiai autoriteto sąvokai bei jos transformacijai žydiškoje-krikščioniškoje terpėje. Nagrinėjamos bendrojo gėrio ir žmogaus prigimties sąvokos, politinės valdžios teisėtumo kriterijus, individo laisvės ir jos santykio su politiniu autoritetu problema. Straipsnyje Tomo Akviniečio politinės filosofijos principai yra priešinami moderniųjų laikų politinės filosofijos prielaidoms.

Straipsnyje pirmiausia nagrinėjamas klasikinės teisingumo sampratos susiformavimas, teisingumo ir doros ryšys. Toliau aptariama liberalioji teisingumo samprata, daugiausia dėmesio skiriant Johno Rawlso suformuluotai procedūrinio teisingumo teorijai, kurią jis tapatina su politine filosofija. Tiek J. Rawlsas, tiek kiti liberalieji mąstytojai nesieja teisingumo sampratos su dorumu ir asmeniu, taigi aiškina teisingumą prasme, kuri priklauso ne bendruomeninių santykių kontekstui, o charakterizuoja tam tikrą teorijos ypatybę.