On March 13–14, 1941 a regular meeting of Lithuanian representatives in the United States took place at the Consulate General of Lithuania in New York. The opportunity to consult and clarify important issues came after President Antanas Smetona arrived with his family in New York on March 10. Lithuanian representatives discussed their difficult financial situation, the possibility of finding funds to help Lithuanian refugees, the complicated relations between Lithuanians in the USA and the issues of their financial resources. The representatives of Lithuania agreed that only by merging the diaspora funds could it be possible to more seriously financially support Lithuanian affairs and help Lithuanian diplomats. The purpose of the meetings was to establish a common position on current political issues and on relations with Lithuanians in the United States.

In their memoirs, the activists of various Lithuanian-American organizations highlight their personal or their organization’s contributions to the establishment of the United Lithuanian Relief Fund of America (BALF). Getting clear on how this charitable organization was founded required researching archival documents and other sources. During the years from 1940 to 1943 Lithuanian representatives in the United States repeatedly called for the establishment of a general Lithuanian charitable agency. During these war years many funding institutions created in the emigration did not meet the needs of Lithuanian refugees and deportees. The need for one united foundation became apparent. At its conference in 1943 in Pittsburgh the Lithuanian-American Council (ALT) undertook to establish such a fund. The U.S. government recognized only registered foundations controlled by the U.S. and only allowed these to send donations it had collected to foreign countries. The only such fund in the U.S. was the Lithuanian National Relief Fund established by Lithuanian Nationalists (tautininkai) in America. This became the crux of the debate between the Lithuanian-American Council and the Nationalists in forming the united relief fund. The Nationalists made some concessions, and discontinuing their own fund they agreed to join in creating the United Lithuanian Relief Fund of America. This guaranteed a larger collection of donations and membership in the U.S. National War Fund, which eventually made available large amounts of money for the relief of Lithuanians in Europe. Even though BALF was founded on March 25, 1944 and registered, it took a while before it was admitted to the U.S. National War Fund. [...]

Straipsnyje pateikiama mokslinė informacija apie Antano Smetonos tautinės savimonės formavimosi ištakas, jo pastangas išsaugoti gimtąją kalbą kaip tautos gyvasties pa-grindą, konkrečią veiklą XX a. pirmajame dešimtmetyje. Atskleidžiama, kad „Vilties“ laikraštyje paskelbtuose savo straipsniuose jis aptarė ne tik sudėtingą lietuvių kalbos būklę, išryškino tokios būklės problemas (gryninimo, norminimo, terminų kūrimo, teisių švietimo sistemoje įtvirti-nimo), nurodė mokymosi šaltinius (tarmes, grožinę literatūrą – prozą ir poeziją). Rašoma apie A. Smetonos pastangas įtvirtinti lietuvių kalbą privačiose lietuviškose mokyklose ir konkrečia pedagogine veikla padėti mokiniams mokytis lietuvių kalbos. A. Smetonos pastangos puoselėti lietuvių kalbą susijusios su nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu ir laisvės Lietuvai viltimi.

Straipsnyje gvildenamos 1926–1940 m. Lietuvos politinio režimo ypatybės, keliant klausimą: ar šį režimą derėtų laikyti autoritarine diktatūra, ar vis dėlto – savito modelio demokratija? Apžvelgiami politinio pasirinkimo, valdžios formavimosi mechanizmo, žmogaus teisių, visuomenės gyvenimo ir saviraiškos, valdžios ir įstatymo santykių, atskaitomybės ir kiti reikšmingi politiniai aspektai. Nagrinėjami tiek teoriniai principai, suformuluoti Konstitucijose ir įstatymuose, tiek faktinės tendencijos – valdžios elgsena, visuomenės ir valstybės gyvenimo aplinkybės, įvykiai, politinių subjektų veiksmai.Straipsnis dalijamas į ketvertą skyrių – „1926 m. gruodžio 17-osios perversmas: priežastys, eiga, pasekmės“, „Autoritetinės valdžios įsitvirtinimas“, „Politinio režimo konsolidacija“, „Demokratizacijos dilema“.

Straipsnyje analizuojama sporto rėmimo problematika Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.), įvairių sporto rėmėjų indėlis plėtojant sporto klubų veiklą ir propaguojant kūno kultūrą visuomenėje. Atskleidžiama Prezidento Kazio Griniaus pradėta Lietuvos Respublikos Prezidentų sporto mecenavimo tradicija. Jo pavyzdžiu pasekęs Prezidentas Antanas Smetona bei valstybinių institucijų vadovai savo parama sportui pakėlė šią kultūros sritį visuomenės akyse į aukštesnį lygmenį. Remiantis anuometine periodika bei literatūra aprašomos meno, kultūros bei prekybos ir pramonės atstovų sporto rėmimo iniciatyvos, atkreipiamas dėmesys į pavienių moterų bei jų organizacijų paramą moterų sportui. Analizuojamas Lietuvos kariuomenės vaidmuo remiant sportą ir keliant sporto prestižą tarp karių.

Remiantis anuometine periodika, negausia istoriografija ir amžininkų atsiminimais straipsnyje analizuojama Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninė ir politinė veikla Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.), jos indėlis vykdant Lietuvos Tarybos užduotis, dirbant valstybės tarnyboje. Atskleidžiama jos politinė ir visuomeninė veikla Sankt Peterburgo lietuvių tautinių organizacijų darbe, kuri suteikė įgūdžių darbui svarbiose valstybinėse pareigose. Straipsnyje patikslinamos lietuvių istoriografijoje išplitę biografijos klaidos, pristatoma spalvinga J. Chodakauskaitės-Tūbelienės asmenybė, šeimyninis gyvenimas, giminystės ryšiai su prezidento Antano Smetonos šeima. Tai pirmasis mokslinis tyrimas apie moterį, kuri tarpukario Lietuvos istorijoje suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Prezidento asmens adjutanto tarnyba 1919–1940 m. Tyrime plačiau aptariamos šias pareigas ėjusių karininkų Prano Tamašausko, Aloyzo Valušio, Tado Šakmano, Vaclovo Šliogerio, Stepo Žukaičio, Jono Mikaliūno biografijos, tikslinama jų tarnybos chronologija. Greta analizuojamų Prezidento adjutantų tarnybinių funkcijų aprašomi ir dėl labai artimo kontakto užsimezgę asmeniniai santykiai su Prezidentu ir jo aplinka. Straipsnis paremtas dokumentais, istoriografija, adjutanto V. Šliogerio publikuotais atsiminimais ir kitais šaltiniais.

Straipsnis parengtas remiantis išlikusia Sofijos Smetonienės korespondencija, JAV lietuvių išeivijos spauda ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone bei konsulatų Niujorke ir Čikagoje veiklos dokumentais. Jie padeda plačiau išanalizuoti prezidentienės S. Smetonienės labai įvairiapusiškas veiklas emigracijoje JAV 1941–1968 metais. Remiantis šiais šaltiniais galime teigti, jog S. Smetonienė visą laiką buvusi Prezidento Antano Smetonos pagrindine bendražyge ir rėmėja, tai tęsė ir emigracijoje. 1941 m. kovo 10 d. A. Smetona atvykęs į Niujorką buvo sutiktas kaip Lietuvos Prezidentas egzilyje. Kartu su juo atvykusi žmona Sofija tebevaidino prezidentienės vaidmenį kartu su vyru oficialiuose renginiuose atstovaudami nepriklausomą Lietuvą. Smetonų gyvenimas JAV buvo pilnas psichologinės įtampos, baimės, nesutarimų su vietinių lietuvių išeivių politinėmis srovėmis. Tik iš žmonos Sofijos rašytų laiškų galima susidaryti tikresnį vaizdą, kokiomis sąlygomis jie gyveno emigracijoje. Po prezidento žūties 1944 m. sausio 9 d. Klivlande S. Smetonienė atstovavo prezidentą perskaitydama jo parengtą kalbą 1944 m. vasario 6 d. įvykusiame Amerikos lietuvių seime. Našle tapusi S. Smetonienė išsaugojo oficialų prezidentienės statusą ir Klivlando lietuvių bendruomenėje atliko gana svarbų vaidmenį, rėmė dešimtis Vokietijos DP stovykloje gyvenusių lietuvių. Ji palaikė ryšius su Lietuvos konsulais JAV ir kitais lietuvių išeivijos veikėjais. Lietuvos prezidentienės vardą ir įvaizdį ne kartą išnaudojo JAV spauda straipsniuose apie sovietų pavergtas Baltijos šalis. Savo darbais S. Smetonienė kasdieną sau ir kitiems stengėsi įrodyti, jog prezidento šeimos pasitraukimas iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo prasmingas sprendimas.