The 21st century has brought many innovations into the academic community, which make a new reflection on the study process and adjust the role of lecturer in it. The academic community is strongly influenced by the principles of modern world cosmopolitism, the change of didactic regulation and the principles of modernization of the education system. The success and outcomes of the study process directly depend on the ability of the teacher and the learners to communicate and collaborate properly – as well on the established common objectives, the choice of the proper ways of teaching and learning, and the ability to motivate each other. Language teachers at the contemporary university face the challenges posed by the fact that contemporary students are fundamentally different from those who came to the institution of a higher education ten or twenty years ago, or even five years ago. Changes in the student contingent are affected by the change in the number of generations and the increase in the number of study programs for foreign citizens. Students from new generations who come to the academic community have other values and behavior than the present-day generations of teachers and even elder students, which can lead to an intergenerational conflict that complicates the learning process and can affect learning outcomes. The encounter with students from foreign countries may end in cultural conflicts arising from diverse cultural backgrounds, different educational traditions and various didactic experiences. The report presents the data and analysis of the research carried out at the Lithuanian University of Health Sciences in 2013-2017. In discussing the possible difficulties of aca demic communication and cooperation in the context of the conflict between generations and different cultural experiences, the aim was to identify students‘ expectations towards a language teacher and to reveal the readiness of teachers to fulfil these expectations. Namely, it is this clash that affects the change of the role of a lecturer in the process of studying. The report also presents the weaknesses of the youngest generation which can burden the learning process and the strengths that must be taken into consideration when planning individual or group work, selecting learning material or methods.

XX a. pradžia – laikotarpis, kai keičiantis žmonių mentalitetui tolydžio stiprėjančios individualizmo, reliatyvizmo ir subjektyvizmo tendencijos neišvengiamai paliečia visas kultūros sritis – filosofiją, religiją, meną. Ketvirtajame dešimtmetyje į lietuvių poeziją atėjusio Bernardo Brazdžionio poezija neabejotinai paliesta neokatalikybės idėjų, pagrindinis eilėraščių poetinis kodas slypi Biblijoje, jos įvaizdžių sistemoje, joje ieškoma vaizdingumo, literatūrinių parafrazių. B. Brazdžionis perkūrė Biblijos realybę, pritaikė ją savo laikmečiui, Biblijos idėjos ir motyvai atsiranda eilėraščiuose pagrįsti panašumo ir analogijos principais. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti vieno žymiausių lietuvių poetų – B. Brazdžionio kūryboje atsiskleidžiančias laiko, erdvės bei žmogaus sampratas, atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką, atsekti universaliųjų biblinių tiesų sklaidą ikiegziliniuose jo eilėraščiuose bei atverti vidinį jo poezijos religingumą. Siekiama atskleisti ne tiek religinių tiesų atspindėjimą eilėraščiuose, kiek gilų ir sudėtingą Dievo išgyvenimą, kai Transcendencija tampa žmogaus egzistencijos pagrindu. Biblinės išganymo istorijos ženklai pašventina B. Brazdžionio eilėraščių pasaulį, suteikia jam transcendentinį laiko ir erdvės matmenį. Biblinė istorija išsipildo šiame laike ir šioje erdvėje, įtraukdama į vyksmą ir modernaus pasaulio žmogų.

Straipsnyje naudojant komparatyvistinį tyrimo metodą siekiama atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką ir universaliųjų biblinių tiesų sklaidą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, analizuojant apokaliptinės jausenos požymius jauniausios lietuvių poetų kartos kūryboje. Tyrimo metu jaunųjų lietuvių poetų kūryboje buvo aptikta kai kurių apokalipsės žanro bruožų (apokaliptinių nuotaikų sklaida, pasaulio pabaigos ženklų akcentavimas, žaibiška vertybių kaita, nuolatinis buvimas dievoieškos būsenoje...). Tačiau ryškus negatyvios dabarties akcentas stokoja atsvaros taško – apokalipsėms būdingą Viešpaties karalystės viziją jaunosios kartos poezijoje keičia tikėjimo krizės sukeltas nerimas dėl ateities.