Jaunimo sielovada Lietuvoje pastaraisiais metais sulaukė daug dėmesio: įvairūs renginiai, susikuriančios ir išyrančios jaunimo grupės ir iniciatyvos liudija apie būtinybę peržiūrėti ne tik jaunimo sielovados formas, bet ir jų turinį: kaip jaunimui skelbti Jėzų, kad priėmę Gerąją Naujieną jaunuoliai galėtų autentiškai gyventi tikėjimu kasdienybėje. Šiame straipsnyje siūloma viena iš galimybių, kaip naujai perskaityti biblinio Jėzaus žinią atsižvelgiant į šiandienę jaunuolių patirtį pliuralistinėje visuomenėje.

Jaunimo sielovada Lietuvoje imta domėtis maždaug prieš penkiolika metų. Daugiausia dėmesio buvo skiriama praktikai. Tuo tarpu jaunimo sielovada teoriniu lygmeniu liko mažai tirta, nėra konkrečių studijų atskiroms jos sritims įvertinti. Kompleksinėje-pliuralistinėje visuomenėje jaunimo sielovada savo tikslų gali siekti, kai atsižvelgia į konkrečias jaunimo situacijas ir geba pasiūlyti veiklos formas, kurios padeda vis glaudžiau susieti tikėjimą ir gyvenimą. Norint gerinti jaunimo evangelizacijos, plačiąja prasme, galimybes, be kita ko, reikalingi atitinkami jaunimo pastoracijos teorijos metodai.

Straipsnyje analizuojamas Jėzaus mokinių ugdymo(si) kelias. Analizuojama mokinių patirtis pateikiama kaip normatyviniai jaunimo evangelizacijos kriterijai. Išryškinami tam tikri Jėzaus mokinių ugdymo(si) etapai, atitinkantys jų suvokimo ir motyvacijos brandos tarpsnius. Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas buvo lemtingi įvykiai, padėję mokiniams iš naujo suvokti nueitą kelią su Mokytoju ir suformuoti Gerosios Naujienos žinią, kuriai skelbti jie skyrė visą gyvenimą. Šitaip peržvelgtas mokinių kelias nurodo jaunimo pastoracijos gaires. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Jėzus mokinius sutiko ir pašaukė sekti paskui jį; išmintingai ir nuosekliai rūpinosi mokinių ugdymu; patikėjo jiems tęsti savo pradėtą misiją.