The Constitution on the Sacred Liturgy, issued by the Second Vatican Council, recommended a wider use of vernacular languages. In line with the Constitution, Lithuanian Commission for Liturgy prepared a number of Lithuanian texts. Most of them have accent marks. This article presents an overview of accentuated Lithuanian liturgy texts and evaluates their importance in spreading the norms of standard Lithuanian. An account is given on the accentuation principles and trends of that time while some desirable corrections are also indicated. The article focuses on the following books: “The Roman Catholic Ritual”, “The Liturgy Prayer-Book” and “The Roman Catholic Missal” (Vol. 6). Some notes are also made concerning the accentuation of other Lithuanian Catholic texts.

Lithuanian compound female names are usually reconstructed on the basis of corresponding male names and in most cases follow their accentuation patterns. A significant part of female names belong to one accentuation paradigm, but there is also a large group of names with varying inflection classes and accentuation paradigm. The variation typically depends on the second component of the name. After a review of the works published since the mid-20th century, it has become clear that they do not always agree on inflection classes and accentuation paradigms of Lithuanian compound female names. When the norm of these female names is codified, a more systematic approach is needed. Unfortunately, the usage of compound female names in modern spoken Lithuanian has been scarcely described. If more data were available, it would be clear when the recommendations of the linguists are accepted and when non-codified forms or accentuation paradigms are preferred.

Šiame straipsnyje pateikiamos pagrindinės dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų etimologijos, jų kirčiavimas lyginamas su pamatinių žodžių, taip pat su dabartinių pavardžių ir asmenvardinių vietovardžių kirčiavimo ypatybėmis. Daugelio dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiuotų pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė perimama iš bendrinių žodžių kirčiuotų šaknų, su kuriomis siejami tie dėmenys. Pirmųjų dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių mišriųjų dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių žodžių nekirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų. Ypač atidžiai nagrinėtini tie dvikamieniai vardai, kurių pirmųjų dėmenų priegaidė neatitinka kalbotyros darbuose nurodomų etimonų šaknies priegaidės. Vienais atvejais tai gali būti paskata ieškoti kitų žodžių, galėjusių tapti vardų darybos pamatu. Kitais atvejais gali kilti abejonių dėl vardų kirčiavimo normos kodifikacijos. Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų priegaidę beveik visada liudija tokios pat sandaros pavardžių ir asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimas. Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vieto- vardžiais svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą.