Šio straipsnio tikslas – aptarti Gottfriedo Leibnizo metafiziką, jos interpretaciją prancūzų postmodernisto Gilles‘io Deleuze‘o filosofijoje, o konkrečiau – Leibnizo tyrimui skirtoje knygoje Klostė: Leibnizas ir barokas. Deleuze‘as Leibnizą laiko baroko mąstytoju, nes barokas yra ta epocha, kurioje išryškėja tikrovės begalinumo ir jos daugialypumo problema, labai artima postmoderniajam pasaulio suvokimui. Leibnizo pliuralistinė metafizika, teiginys, kad pasaulis sudarytas iš begalės metafizinių taškų – monadų, kurių svarbiausios savybės yra suvokimas ir tobulėjimas, yra gretinama su Deleuze‘ o materialistiniu vitalizmu, o monados samprata – su vitalinės jėgos samprata. Atskleidžiant, kokiu būdu klostės sąvokos pagalba Deleuze‘as integruoja Leibnizą į savo imanentinės filosofijos plotmę, straipsnyje nurodomas ir pamatinis skirtumas tarp šių dviejų filosofinių koncepcijų. Leibnizas pliuralumo principą pajungia tapatybės – pakankamo pagrindo – principui, kuomet Deleuze‘o esminis siekis yra Leibnizo metafizikai taikomos klostės sąvokos pagalba išryškinti daugio principą, nebepaklūstantį tapatybės logikai.

Šiame straipsnyje nagrinėjama pojūčio logika, Deleuze’o aptarta jau knygose Kanto kritikos filosofija ir Skirtis ir kartotė. Šiuo atveju pojūčio logika analizuojama pasitelkiant meno kaip eksperimentavimo plotmę, parodant, kad menas, ypač modernusis, pats būdamas nulemtas tam tikrų pojūčio logikos principų, tuo pačiu tampa vienu geriausių būdų šias sąlygas atskleisti. Deleuze’as meną apibrėžia kaip pojūčių kūrimą, padarant nematomą jėgą matoma. Tapsmo arba genezės plotmė kasdienei patirčiai yra neprieinama, negalima reprezentuoti, tačiau menininkų kuriami pojūčiai tam tikru būdu vaizduoja nereprezentuojamybę. Francio Bacono tapyba Deleuze’o yra traktuojama kaip vienas geriausių reprezentacijos, buvusios svarbiausia klasikinio meno problema, įveikos būdų ir yra aptariama pasitelkiant kitų šiuolaikinio meno krypčių, tokių kaip abstrakti tapyba ir abstraktus ekspresionizmas, analizę. Diagramos, įvedančios chaosą ir turinčios suardyti klišes bei išlaisvinti pojūtį, naudojimo būdas apibrėžia kiekvienos tapybos krypties specifiką ir pojūčio sukūrimo sėkmę. Tokie Baconui būdingi tapybos aspektai kaip haptinės erdvės sukūrimas, analoginės kalbos naudojimas ir spalvos moduliacija nusakomi kaip geriausios pojūčio išgavimą lemiančios sąlygos. Bacono kuriamos Figūros, kurios nebėra siejamos su jokiu atpažįstamu objektu, geriausiai išlaiko pojūtį, nes jėga turi būti įtempta ant kūno idant atskleistų virtualios plotmės virsmą aktualia.

Two different approaches towards Francis Bacon’s painting are analysed in the article: postmodern and phenomenological. The problematic and multiple status of such concepts as sensitive body, intensive sensation and the affect common for both Gilles Deleuze’s and Alphonso Lingis’ philosophy become most visible in regard to Bacon’s painting that displays the reality of the vulnerable and intensely affected body as his main subject. The article follows the main intrigue which inspires their studies, i.e. the article aims to explain what determines the suggestibility of Bacon’s canvas: is there the violence of line and colour, which negates the role of figuration (Deleuze) or the violence of life, that on the contrary, affirms representation (Lingis)? The author maintains that such different interpretations are determined by different notions of experience. Lingis emphasizes actual experience which allows to find the link between creation, lived body and life world, while Deleuze stresses virtual experience, impersonal life, body without organs and creation of new perspectives.