Vairavimo kultūra atspindi vairuotojų elgesį kelyje, eismo taisyklių laikymąsi, požiūrį į kitus eismo dalyvius, taip pat bendrą suvokimą apie saugų ir atsakingą vairavimą. Šių taisyklių nesilaikymas sukelia kelių eismo įvykius, kurių metu ne tik nukenčia žmonės, bet ir patiriami milijoniniai ekonominiai nuostoliai. Šio tyrimo tikslas – nustatyti vairavimo kultūros specifiką Lietuvos teritorijoje, išskiriant pagrindines problemas, ir pasiūlyti sprendimo būdus, kurie galėtų padėti pagerinti eismo saugumą ir vairavimo kultūrą. Darbe taikyti mokslinės literatūros analizės, lyginamosios analizės, statistinių duomenų analizės, grafinės analizės ir kiti metodai. Tiriamasis laikotarpis – 2020–2024 m. Tyrimo metu nustatyta, kad vairavimo kultūrą formuoja ištisas kompleksas socialinių kultūrinių, ekonominių, psichologinių, infrastruktūros išvystymo ir kitų veiksnių, kurių raiška miestuose ir užmiestyje yra nevienoda, todėl šiose teritorijose išryškėja joms būdinga vairavimo specifika. Lietuvos didžiuosiuose miestuose vairuotojai susiduria su intensyviu eismu, kuris dažnai sukelia stresą ir agresyvų elgesį. Miestų gyventojai dėl nuolatinio laiko trūkumo ir greito gyvenimo tempo yra labiau linkę rizikuoti kelyje. O užmiestyje automobilių vairuotojai dažniau viršija greitį nei miestuose. Lietuvoje juodosios dėmės dažniausiai formuojasi kelių sankryžose, pėsčiųjų perėjose ir užmiesčio kelių ruožuose. Siūlomos vairavimo kultūros tobulinimo priemonės turėtų būti diferencijuojamos atsižvelgiant į socialines ekonomines ypatybes, infrastruktūros išvystymą, vietovės specifiką, eismo įvykių intensyvumą.

Nepriklausomoje Lietuvoje hidrometriniai stebėjimai ir vandens matavimo stotys (toliau – VMS) pradėtos steigti 1919 m., pirmoji Ventos upėje VMS buvo įkurta 1924 m. lapkričio 2 d. Pumpurų (dabar – Kurmaičių) kaime, apie 7 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių miesto, prie seno geležinkelio tilto. To laikotarpio Lietuvos hidrologų darbuose ji buvo vadinama tiesiog Ventos VMS. Hidrologiniai matavimai tarpukario Lietuvoje čia nenutrūkstamai tęsėsi 18 metų. Įvairūs šaltiniai rodo, kad ir Rusijos imperijos valdymo laikais prie Ventos buvo steigiamos trumpiau ar ilgiau veikusios VMS. Ventos VMS buvo viena iš šešių stočių, veikusių 1902–1905 m. dėl atnaujintų Ventos–Dubysos kanalo tiesimo tyrimų. Gal ši VMS buvo pirmoji, t. y. seniausia, Ventos upės baseino stotis Lietuvos teritorijoje? Reikėtų detalesnių archyvinių tyrimų iš Rusijos imperijos laikotarpio, nes vieno ryškiausių Lietuvos hidrologijos pradininkų prof. Stepono Kolupailos liudijimu, yra užuomina apie maksimalius Ventos upės vandens horizontus, fiksuotus 1875 m., kai pats tiltas buvo statomas 1871–1872 m. Šiuo metu tiltas visiškai sugriuvęs ir nebenaudojamas, bet kaip istorinis-kultūrinis objektas tebetraukia lankytojus. Todėl būtų svarbu papildyti esamą informaciją nuoroda ar stendu apie čia buvus įkurtą pirmąją Ventos VMS ne tik nepriklausomoje Lietuvoje, bet galbūt ir dar anksčiau, kai buvo pastatytas geležinkelio tiltas. Dabartiniu metu Lietuvos teritorijoje veikia trys Ventos baseino VMS: Aunuvėnų (įkurta 1973 m. lapkričio 1 d. prie intako Aunuvos žiočių), Papilės (įkurta 1933 m. vasario 1 d. ir nenutrūkstamai veikianti jau 94 metus) ir Leckavos (įkurta 1939 m. lapkričio 7 d.). Norint, kad Lietuvos hidrologinių stebėjimų tinklas atitiktų Pasaulinės meteorologijos organizacijos reikalavimus, o matavimai Ventos baseine būtų reprezentatyvesni, reikėtų turėti šešias veikiančias VMS, t. y. dvigubai daugiau, nei turima dabartiniu metu.

Šio straipsnio tikslas – įvertinti Kauno marių ir Kauno hidroelektrinės poveikį žemiau esančio Nemuno ruožo vandens temperatūrai. Tyrimo uždaviniai: nustatyti vandens temperatūros pasiskirstymo ypatumus Nemuno upės atkarpoje Nemajūnai–Panemunė; įvertinti žemiau Kauno hidroelektrinės esančio Nemuno ruožo sezoninius temperatūros pokyčius skirtingu atstumu nuo hidroelektrinės; nustatyti Nemuno ruožą, kuriame labiausiai juntamas Kauno hidroelektrinės ir Kauno marių poveikis upės temperatūrai. Nemuno vandens temperatūros tyrimai gali padėti suprasti šios ir kitų upių ekologinę būklę lemiančius veiksnius ir ieškoti su specifiniu vandens temperatūros režimu susijusių problemų sprendimo galimybių. Kauno hidroelektrinės ir Kauno marių poveikis žemiau esančiam Nemuno upės ruožui buvo tirtas analizuojant Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2008–2022 m. Nemajūnai–Panemunė vandens matavimo stočių duomenis ir ekspedicinių tyrimų Kaune 2023 m. gautus Kauno marių, žemiau esančios Nemuno ir Neries upių temperatūrų duomenis. Nemuno atkarpoje nuo Nemajūnų iki Panemunės labiausiai pakitęs terminis režimas stebimas Kauno vandens matavimo stotyje, ypač šiltuoju metų laiku. Tai rodo silpna koreliacija tarp Kauno ir Nemajūnų stočių rodiklių. Koreliacija tarp Kauno meteorologinės stoties oro temperatūrų ir vandens temperatūros gradientų žemiau hidroelektrinės atskleidžia stiprų hidroelektrinės poveikį terminio režimo pokyčiams trumpame ruože. Aukšti koreliacijos koeficientai tarp gretimų matavimo taškų rodo tolygų vandens temperatūros pokytį žemiau hidroelektrinės – Nemunas pamažu grįžta į savo natūralų režimą.

Šiame darbe analizuojama urbanistikos disciplinos ir bendrojo geografijos ugdymo problematika Lietuvoje. Geografija, kaip tarpdisciplininė mokslų sistema, tyrinėjanti reiškinius erdvinėje dimensijoje, yra puikus pagrindas gilinti urbanistikos mokslo ir praktikos kompetencijas, todėl kokybiškas geografijos švietimas gali prisidėti prie tvarių ir darnių ateities miestų kūrimo. Šio tyrimo metu buvo atlikta Geografijos bendrosios programos turinio analizė, pagal atnaujintą programą parengtų 9 klasės geografijos vadovėlių palyginamoji analizė ir 9 giluminiai pusiau struktūruoti interviu (7 su geografijos mokytojais ir 2 su edukatorėmis), vėliau duomenys buvo sisteminti ir tematiškai analizuoti. Tyrimas atskleidė, kad urbanistikos tema bendrajame geografijos ugdymo procese yra labai reikšminga, ypač jos aktualumas sustiprėjo 2022 m. patvirtinus naują Geografijos bendrąją programą. Turinyje padaugėjo urbanistikos temų, jos tapo labiau kompleksinės, daugiau dėmesio skirta darniam ir tvariam miestų vystymui bei kylantiems globaliems miestų iššūkiams.

Darbe analizuojama socialinės segregacijos koncepcija ir problematika, priežastys ir teritorinė sklaida teritorijoje. Išsiaiškinta, kad Panevėžio mieste taip pat pastebėta socialinių grupių teritorinė diferenciacija bei segregacija. Skirtingose miesto teritorijose išryškėja gyventojų amžiaus, profesinės sudėties, pajamų skirtumai. Pasireiškia ir socialinės deviacijos tendencijos: miesto centrinėje dalyje yra fiksuojama daugiau nusikalstamų veikų, o, tolstant į miesto pakraščius, nusikalstamų veikų skaičius mažėja. Teritorijos, kuriose vyksta miesto plėtra arba yra suformuoti individualiųjų namų gyvenamieji kvartalai, tampa patrauklios aukšto profesinio statuso ir santykinai aukštesnes pajamas gaunantiems gyventojams. Norint mažinti gyventojų socialinę segregaciją, siūloma sukurti Panevėžio miesto gyventojų nuasmenintų demografinių ir socialinių rodiklių duomenų bazę seniūnaitijų lygmeniu. Taip pat Panevėžio miesto savivaldybės administracija turėtų ieškoti priemonių, kaip mažinti gyventojų pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį.

Didėjantis narkotikų vartojimo paplitimas Vilniaus mieste ir su juo susiję nusikaltimai yra didelė visuomenės problema, daranti poveikį saugumui, bendruomenės gerovei ir aplinkai. Parkai ir kitos žaliosios zonos, kaip prieinamos viešosios erdvės, vis dažniau susiduria su šiomis problemomis, todėl kyla susirūpinimas dėl jų saugumo ir naudojimo. Šis tyrimas praplečia ankstesnį tyrimą, kuriame buvo nagrinėjamas su narkotikais susijusių incidentų erdvinis pasiskirstymas Vilniaus mieste. Tyrimo metu išnagrinėta Lietuvos parkų įvykių sklaida, o šiame straipsnyje yra iškeliami keturi uždaviniai, susiję su parkų teritorijoje esančių įvykių analize ir jų pasikartojimu, taip pat pristatoma situacija autoriaus išrinktuose parkuose: Vingio parke, Verkių regioniniame parke ir Pavilnių regioniniame parke 2015–2022 m. Pasitelkiant Lietuvos policijos registruotų įvykių duomenų bazę ir taikant geografinės analizės metodus, bus sukurti žemėlapiai, rodantys regionus ir vietas, kuriuose pagal skirtingus tyrimo metus įvyksta nusikaltimai.

Šiame straipsnyje analizuojama, kaip siekiama pagerinti geografinių informacinių sistemų (toliau – GIS) disciplinų studijų efektyvumą Vilniaus universitete. GIS yra labai perspektyvi veiklos kryptis. Mūsų laikais nerasime srities, kurioje nebūtų galima efektyviai panaudoti erdvinių duomenų ar tų duomenų GIS analizės sprendimų. GIS technologijos ir erdviniai duomenys intensyviai naudojami visų pakopų Vilniaus universiteto Kartografijos ir geoinformatikos katedros studijų programose. Kiekvienai aukštajai mokyklai yra svarbu užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę. Remdamasi studijų kokybės gerinimo Vilniaus universitete planu autorė analizavo, kaip studijų procese tarpusavyje derinamos skirtingos GIS disciplinos ir kokiais būdais geriausiai lavinami studentų gebėjimai. Studijų metodai ir jų tikslingas pritaikymas studijų procese yra svarbūs didaktiniai komponentai. Straipsnyje analizuojami GIS dėstymo maksimalaus efektyvumo pasiekimo metodai. Siekiama atsakyti į klausimą: kaip kokybiškai mokyti GIS, kad žinios būtų efektyviau perimtos, kaip sudominti studentus ir padidinti jų įsitraukimą į studijų procesą. Pateikti patarimai, kaip galima pagerinti GIS technologijų dalykų dėstymo kokybę, kaip įvertinti studentų poreikius, kokiais principais būtina vadovautis, kokias priemones naudoti, kokie yra gero tyrimo sėkmės veiksniai – nuo metodologinių iki psichologinių.

Straipsnyje apžvelgiamos šiuo metu Lietuvoje atnaujinamos pagrindinės mokyklos Bendrosios ugdymo programos, o kartu ir naujas geografijos ugdymo turinys. Paskutinį kartą pagrindinės mokyklos Bendrosios programos buvo atnaujintos 2008 m. Atnaujinant geografijos ugdymo turinį remiamasi EBPO rekomendacijomis, Bendrųjų programų atnaujinimo gairėmis (2019) ir jų pakeitimais (2021) bei Tarptautinės geografinio švietimo chartijos (2016) nuostatomis. Remiantis pagrindinėmis geografijos kategorijomis – vieta, erdve, skale – sukurtas geografinio pažinimo struktūros sąvokų modelis, kuris geriausiai atitinka Lietuvos mokyklinės geografijos ugdymo turinį ir mokymosi kognityvines perspektyvas. Atliktame tyrime palygintos ir susietos ugdymo, geografijos ir geografijos didaktikos paradigmos. Parodyta, kad šios paradigmos glaudžiai susijusios tarpusavyje ir lemia nūdienos geografijos ugdymo turinio kaitą.

Šių laikų pasaulis yra labai paveiktas psichoaktyviųjų medžiagų, jų vartojimas gerokai auga ir tai tampa vis skaudesnė visuomenės problema net ir Lietuvoje. Dėl šios priežasties reikia atlikti įvairių tyrimų, kuriais remiantis būtų galima mažinti šios problemos pasekmes visuomenei. Vienas iš aspektų, padedantis geriau suvokti narkotikų vartojimo mastą ir pasekmes, yra teritorinis. Erdviniai duomenys, kurių nemažai yra pasiekiama viešai, tiksliausiai jį atskleidžia. Šio darbo tikslas – supažindinti su narkotinių medžiagų vartojimo pažeidimų erdvine sklaida Vilniaus miesto savivaldybėje 2015–2022 m. laikotarpiu. Pristatomi esminiai kartografiniai metodai, kuriuos taikant buvo sukurti žemėlapiai šia tema. Tikimasi, kad jie bus panaudoti ieškant būdų prisidėti prie kovos su narkotikais. Tyrimui atlikti panaudota Lietuvos policijos registruotų įvykių duomenų bazė. Pagrindinis tyrimo rezultatas – nustatytos labiausiai paveiktos Vilniaus miesto dalys: Naujininkai, Senamiestis, Žirmūnai ir Naujamiestis, identifikuotos didžiausio su narkotikų vartojimu siejamų įvykių skaičiaus augimo teritorijos, preliminariai įvertinti pokyčiai panaikinus romų taborą. Tyrimus numatoma plėtoti ir toliau.

Straipsnyje apibendrinami svarbiausi ugdymo turinio kaitos etapai ir per švietimo reformos dvidešimtmetį atlikti darbai, išskirtinai pabrėžiant geografijos ugdymo turinio kaitą. Aptariami svarbiausi strateginiai švietimo dokumentai, kuriais remiantis buvo kuriamos ir naujinamos Bendrosios programos. Patvirtinus Valstybinės pažangos strategiją „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ (Lietuvos Respublikos Seimo..., 2012), „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“ (Keiskime..., 2018) buvo rengiami detalesni švietimo dokumentai: „Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija“ (Valstybinė..., 2013), Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašas (Lietuvos Respublikos švietimo..., 2015), Geros mokyklos koncepcija (Geros..., 2015) ir Bendrųjų programų atnaujinimo gairės (Bendrųjų..., 2019). Vienas iš svarbiausių dokumentų – Bendrųjų programų atnaujinimo gairės, kurių paskirtis – nurodyti Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų atnaujinimo kryptis, siekiant užtikrinti aukštesnę bendrojo ugdymo kokybę. Remiantis jau Lietuvoje įsitvirtinusia šiuolaikine ugdymo turinio samprata, dabartinėse ugdymo programose keliamas tikslas – ugdyti mokinio kompetencijas, t. y. gebėjimus veikti tam tikroje srityje ir savo veikloje remtis vertybinėmis nuostatomis. Pristatomi Geografijos bendrosios programos naujausi į mokinių kompetencijų ugdymą orientuoti dokumentai ir nagrinėjami iššūkiai mokytojams ir mokyklai kuriant ir įgyvendinant naują mokymosi turinį ir mokinių pasiekimų vertinimo kaitą.