Metavisatos iššūkiai ir galimybės Bažnyčios sielovadai
Raižys, Domas Antanas |
Šio pastoracinės teologijos licenciato darbo tikslas atskleisti metavisatos keliamus iššūkius ir atsiveriančias galimybes sielovadoje. Darbą sudaro trys dėstymo dalys. Pirmoje dalyje aptariama naujųjų komunikacijos technologijų taikymo sielovadoje svarba. Sielovada yra rūpesčio tikinčiųjų sielomis tradicija. Ji neturi konkrečios ir nekitinančios sampratos, nes yra sąlygota vietos, kultūros, vertybių ir laiko. Komunikavimo priemonių vaidmuo visuomenėje atsiskleidžia per išganymo istoriją kaip žmogui pavestas Dievo kūrybinės veiklos tęsimas. Komunikavimo priemonės pripratino žmones prie patrauklaus ir išradingo informacijos turinio pateikimo, taigi religiniai renginiai, liturginės apeigos ir krikščioniškasis ugdymas turėtų prisitaikyti prie šiuolaikinio visuomenės komunikavimo kalbos bei stiliaus. Metavisata atsirado kaip ankstesnių skaitmeninių ir ryšių technologijų pokyčių pasekmė. Jos egzistavimui prielaidas sudaro išplėstinės realybės technologijos, kurios apima virtualiąją realybę, papildytąją realybę ir mišriąją realybę. Su metavisata susijusios galimybės ir technologijos, pagrįstos nauja kompiuterių, grafikos ir kitos techninės įrangos raida, nuolat plečiasi ir atsiranda vis naujų galimybių ir pritaikymo sričių. Antra darbo dalis skirta atskleisti metavisatos taikymo sielovadoje iššūkius. Iššūkius galima suskirstyti į kategorijas susijusias su fizine gerove, sveikata ir sauga, psichologija, morale ir etika, socialumu, duomenų privatumu, teologija. Šios rizikos neišvengiamai svarbios kalbant apie metavisatos pritaikymą sielovadoje. Ilgalaikis įsitraukimas į virtualią realybę gali pakenkti žmogaus nerviniams mechanizmams, sukuriantiems tikrovės, betarpiško ryšio su pasauliu ir savo kūnu pojūtį. Virtuali realybė suteikia galimybę atsisakyti išorinių suvaržymų ir tai kelia moralinį pavojų. Kadangi virtualioje realybėje prisistatoma ir susiduriama su kitomis nepažįstamomis asmenybėmis, pasitikėjimo santykiuose užmezgimas bus nuolatinė problema. Naudojant išplėstinės realybės technologijas bus renkama daug daugiau asmeninės informacijos, susijusios su akių judesių modeliais, motorinėmis reakcijomis ir refleksais. Virtuali realybė imituoja jutiminę patirtį, bet negali tiesiogiai pateikti abstrakčių sąvokų ar dvasinės tikrovės. Trečioji darbo dalis skirta atskleisti kokios yra metavisatos taikymo galimybės sielovadoje. Teoriškai virtuali realybė leidžia mums patirti bet kokias simuliacijas, bet iš esmės aktuali tik trijų rūšių simuliuota patirtis - ta, kuri tikrovėje yra potencialiai nesaugi, brangi arba neįmanoma. Metavista gali suteikti daugiau galimybių piligriminėje, bendruomeninėje, sakramentinėje ir ligonių sielovadoje.
The aim of this thesis of the licentiate in pastoral theology is to highlight the challenges and opportunities of the metaverse in pastoral care. The thesis consists of three parts. The first part discusses the importance of the use of new communication technologies in pastoral care. Pastoral care is a tradition of care for the souls of the faithful. It does not have a concrete and immutable concept because it is conditioned by place, culture, values and time. The role of the means of communication in society is revealed through the history of salvation as the continuation of God's creative activity entrusted to man. Communication media have accustomed people to an attractive and inventive presentation of information content, so religious events, liturgical celebrations and Christian education should adapt to the language and style of communication in contemporary society. Metaverse emerged as a consequence of earlier developments in digital and communication technologies. Its existence is premised on augmented reality technologies, which include virtual reality, augmented reality and mixed reality. The possibilities and technologies related to metaverse are constantly expanding and new possibilities and applications are emerging, based on new developments in computers, graphics and other hardware. The second part of the paper is devoted to highlighting the challenges of applying metaverse in pastoral care. The challenges can be categorised as physical well-being, health and safety, psychology, morality and ethics, sociality, data privacy, theology. These risks are inevitably relevant to the application of metaverse in pastoral care. Long-term engagement with virtual reality can damage the neural mechanisms that create a sense of reality, of immediacy with the world and one's own body. As virtual reality involves presenting oneself and encountering other unrecognisable personalities, establishing trust in relationships will be a constant problem. The use of augmented reality technologies will lead to the collection of much more personal information relating to eye movement patterns, motor reactions and reflexes. Virtual reality simulates sensory experience but cannot directly represent abstract concepts or spiritual reality. The third part of the paper is devoted to the possibilities of applying metaverse in pastoral care. Theoretically, virtual reality allows us to experience simulations of anything, but in principle only three kinds of simulated experiences are relevant - those that are potentially unsafe, costly or impossible in reality. Metaverse can offer more possibilities in pilgrimage, community, sacramental and pastoral care of the sick.