Leidinyje skelbiama VDU ir LKTI tyrėjų rengiamos nacionalinės konferencijos „Antikos ir Viduramžių tyrimai 2022“ programa ir pranešimų santraukos. Pranešėjai svarstys įvairius Antikos ir Viduramžių (taip pat ir Lietuvos) istorijos, filosofijos, teologijos, kultūros, meno ir literatūros istorijos klausimus. Programa sudaryta chronologiniu ir teminiu principu; santraukos spausdinamos abėcėlės tvarka.

2021 m. spalį Andrejaus Sacharovo tyrimų centras surengė tarptautinę konferenciją, kurią globojo LR Prezidentas Gitanas Nausėda. Jos tema - Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių raida, kuri buvo analizuojama įvairiais aspektais ir skirtingais laikotarpiais, pradedant nuo Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pasirašymo 1991 metais. Kai 1990 m. kovo mėn. Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, Rusija vis dar priklausė SSRS. Diplomatiniai santykiai tarp abiejų šalių pasiekė lūžį, kai 1991 m. liepos 29 d. buvo pasirašyta Sutartis. Ši sutartis tebėra puikus pavyzdys, kaip tarptautinė teisė gali būti pagrindas naujiems ir produktyviems santykiams atkurti. Sutartyje buvo įtvirtinti principai, kuriais grindžiami Lietuvos ir Rusijos santykiai: jėgos nenaudojimas ir nesikišimas į vidaus reikalus; pagarba suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir sienų neliečiamumui; bendradarbiavimas ekonomikos ir kitose srityse. Sutartis buvo svarbus žingsnis į priekį, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos pasirašymo metu vis dar veikė Sovietų Sąjunga, nors Rusija jau buvo pradėjusi formuoti savarankišką užsienio politiką. Be to, šia sutartimi Rusija viešai pripažino Lietuvos sienų pažeidimą 1940 m. ir sovietų okupacijos neteisėtumą, ko nebuvo pasiekusi nė viena kita Baltijos šalis. 1991 m. sutartį iš dalies lėmė Rytų ir Vakarų tarptautinių santykių pokyčiai, įvykę po 1975 m. Helsinkio susitarimų pasirašymo. Derybos vyko didelio susijaudinimo ir permainų troškimo atmosferoje, ir, nepaisant tam tikros trinties, Rusijos ir Lietuvos žmonės bei jų vadovai parodė abipusę pagarbą ir atsidavimą demokratijos ir laisvės idealams. Po šio istorinio pasiekimo keletą metų buvo palaikomi teigiami santykiai. Tačiau kol Lietuva toliau ėjo demokratijos ir integracijos į Europą keliu, Rusija, deja, grįžo prie autokratinio režimo, kuriam vadovauja autoritarinis lyderis Vladimiras Putinas. Netrukus Lietuva susidūrė su kaimyne, kuri tapo priešiška ir grėsminga. Iš tiesų Krymo aneksija ir karas Ukrainoje, politinės krizės Baltarusijoje padariniai ir neigiamas dabartinės Rusijos vadovybės požiūris į Vakarus ir toliau rodo, kad Kremliui nebūdinga pagarba tarptautinei teisei, kuri vyravo valdant Borisui Jelcinui. Ar yra kokia nors galimybė pakeisti dabartinę padėtį? Visada yra vilties, tačiau tam reikia didelio abiejų pusių įsipareigojimo. Atrodo, kad V. Putino režimas neturi jokių augimo ar vystymosi perspektyvų, todėl bet koks proveržis artimiausiu metu atrodo mažai tikėtinas. Vis dėlto rezultatus sunku prognozuoti, ir viena atrodo aišku: Rusijos gyventojai ne visada liks pasyvūs. Kaip parodė praeitis, Vakarų demokratijų, ypač tokių šalių kaip Lietuva, vaidmuo gali paskatinti platesnį žmogaus teisių, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės supratimą regione ir taip sukurti pagrindą naujam ir atviram dialogui.

Šiame leidinyje publikuojamų tezių pagrindu parengti pranešimai studentų mokslo darbų konferencijai „Lietuvos istorijos perspektyvos: studentų moksliniai tyrinėjimai 2016“, skirtai Petro Vileišio 165-osioms metinėms. Konferencija surengta 2016 m. gegužės 2 d. Vytauto Didžiojo universitete. Tezių tekstų autoriai – VDU bakalaurantai ir magistrantai – nagrinėja įvairias XVIII–XXI a. Lietuvos kultūros, istorijos temas.