Tyrimo tikslas – nustatyti, ar lietuvių kalboje priebalsių samplaikos [t]+[s]/[tj]+[sj], vartojamos morfemų ir žodžių sandūroje, tariamos kaip afrikatos [t͡s]/[t͡sj] ar išsaugo priebalsių savarankiškumą. Sakinius su afrikatomis ir samplaikomis po tris kartus skirtingu tempu (įprastu ir greitai) perskaitė 10 informantų (5 vyrai ir 5 moterys, turintys aukštąjį išsilavinimą, amžius nuo 24 iki 55). Matuota ir lyginta afrikatų ir samplaikų trukmė, gretinti jų struktūriniai modeliai. Afrikatų ir samplaikų bendra trukmė labai panaši. Įprastu tempu skaitant samplaikų frikacija šiek tiek (1,1 karto) ilgesnė nei afrikatų, greitai skaitant jų trukmė vienoda. Uždaruma atvirkščiai: greitai skaitant šiek tiek ilgesnė afrikatų (1,2 karto), įprastu tempu skaitant – trukmė vėlgi labai panaši. Afrikatos ir samplaikos gali būti trijų struktūrinių modelių: a) uždaruma ir frikacija (62 proc. tirtų samplaikų ir 56 proc. afrikatų), b) ištisa arba intensyvėjanti frikacija (17 proc. samplaikų ir 26 proc. afrikatų), c) uždaruma, silpnas sprogimas ir frikacija (21 proc. samplaikų ir 18 proc. afrikatų). Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad samplaikos [t]+[s]/[tj]+[sj] morfemų ir klitiko ir savarankiško žodžio sandūroje tariamos kaip afrikata, todėl atitinkamai ir žymėtinos transkribuojant tekstus.