Straipsnyje išsamiai analizuojama Lietuvos Atgimimo laikotarpio (1986–1991) istorinė dailė. Tai lūžinis tarpsnis, kurio metu kito Lietuvos istorijos vertinimas, o tai palietė ir šio žanro dailės kūrinius. Menininkai, maištaudami prieš sovietinę ideologiją, plėtojo aktualų idėjinį Lietuvos istorijos įvykių turinį, pamažu pereidami ir prie atvirai demonstruojamų temų, lietuviškų simbolių, heraldikos. Paties istorinio žanro raidoje tai yra taip pat reikšmingas tarpsnis, pateikęs netikėtų jungčių, tokių kaip istorija ir siurrealizmas, istorija ir abstrakcija, istorija ir postmodernistinė žaismė bei atvėręs naujas istorijos traktavimo galimybes įtraukiant aktyvų individualų pradą, asmeninį santykį su istorijos įvykiu.