Šiame straipsnyje aptariama savęs ir tikrovės suvokimo problema, pagrindinį dėmesį skiriant fenomenologinei M. Merleau-Ponty juslinio suvokimo sampratai ir hermeneutinei H. G. Gadamerio supratimo kaip gyvenimo patyrimo interpretacijai. Abu šie mąstytojai vadovaujasi E. Husserlio iškelta idėja „grįžti prie pačių daiktų“. Šį grįžimą jie interpretuoja kaip grįžimą į pasaulį iki žinojimo, kurio atžvilgiu bet koks mokslinis apibrėžimas yra abstraktus ir nutolęs nuo pačios tikrovės. Merleau-Ponty susitelkė į tiesioginio sąlyčio su pasauliu problematiką. Jo suvokimo fenomenologija nukreipta į pirminį Kito patyrimą. Gadameris, tęsdamas Dilthey’aus ir Heideggerio pradėtą racionalaus gamtamokslio kritiką refleksyviajam gamtamokslio pažinimui priešindamas humanitariniams mokslams būdingą hermeneutinį supratimą kaip visiškai kitokį žmogiškojo pažinimo būdą. Šių mąstytojų filosofijoje teorija paverčiama praktika, nes tiek Merleau-Ponty analizuojamas suvokimas, tiek Gadamerio interpretuojamas supratimas virsta pačiu gyvenimo procesu.