| Abstract: | Akademinė kasdienybė susideda iš daugybės rutininių, tačiau privalomų kiekvienam, pasirinkusiam tokį kelią, ritualų. Kasdienis kažkokio veiksmo kartojimas, suteikiantis prasmę darbui ir atveriantis galimybę kažką sukurti, pats savaime tampa vertybe. Humanistikoje toks veiksmas yra savo kolegų darbų skaitymas, užtikrinantis nuolatinį mokslininko judėjimą pirmyn, kadangi užsidaręs nuo aplinkos žmogus nustoja būti kuriančia asmenybe ir tuomet bet kokios jo veiklos formos tampa darbo imitavimu. Dar daugiau, skaitymas nėra savaiminis tikslas, tai darbo būdas, nes nuolatinis naujų žinių gavimas yra tiesiog būtinas, o kartu ne mažiau svarbi ir sklaida, ir skaitančiojo pareiga pasidalyti su cecho broliais ar platesne visuomene naujomis įžvalgomis, ypač šiais laikais, kada knygos dažnai nepasiekia knygynų lentynų ir plinta tik iš rankų į rankas. Itin svarbu tuomet, kai knyga, galinti sukelti tarptautinį susidomėjimą, tėra išleista 300 ar mažiau egzempliorių tiražu, prie jos gali prisiliesti tik išrinktieji, daugiau ar mažiau pažįstantys autorių, o kiekvienas sąžiningas cecho narys tiesiog privalo pabandyti išdėstyti savo pastebėjimus, viešai apsvarstyti kūrinio sukeltas mintis. Ši pareiga – fundamentali akademinės laisvės prielaida, kadangi tik jos akivaizdoje laisvę galima suteikti ir ji įgauna prasmę kaip pastovi veiklos forma. Ignoruojant tokį pareigos jausmą, laisvė virsta anarchija, o asmuo, prisiėmęs akademinius įsipareigojimus, primena lėbautoją, kuris, nežinodamas ribos, kada reikia sustoti, ne tik izoliuoja save, bet tampa visuomenės, toleruojančios laisvę, parazitu.[...] |
