Eugenio Barbos „Trečiojo teatro“ kūrybos principų atspindžiai Beno Šarkos teatre

Abstract

Eugenio Barba (g. 1936), iki šiol kuriantis teatro režisierius, yra ir vienos įtakingiausių XX a. teatro kūrybos teorijų autorius. Teatras E. Barbai yra laboratorinių tyrimų vieta, kurioje aktorius – pagrindinis tyrimų objektas. Trečiojo teatro idėja kaip praktinių tyrinėjimų ir bandymų pasėka susiformavo bendradarbiaujant su neeuropinio teatro meistrais ir ieškant naujų teatro raiškos priemonių. Ši sąvoka labai svarbi tuo, kad visame pasaulyje suvienijo grupes, kurios egzistavo teatrinėse paraštėse ir nepriklausė nei tradiciniam, nei avangardiniam teatrui. Jos kūrė savitą teatrinę kalbą, nesaistomos kultūrinio konteksto. Taigi šis kūrybinio proceso pobūdis apibūdino esminį E. Barbos Trečiojo teatro tikslą – ne nukopijuoti ar pasiskolinti kažkieno vaidybos technikas, bet atrasti savitus teatrinės raiškos būdus. E. Barba pristatė naują kūrybinio proceso sampratą kaip trijų dramaturgijos lygių – organinės, naratyvinės ir žiūrovą žadinančios – organizavimą. Tai naujas požiūris į patį režisūros procesą. Dramaturgijos sąvoka čia nebuvo siejama su literatūriniu tekstu, vietoje jo įtraukti tokie spektaklio ar performanso kūrimo elementai kaip sceniniai veiksmai, erdvė, muzika, žiūrovų reakcija etc., apibūdinti Trečiojo teatro kūrybos principai. Šio straipsnio objektas – E. Barbos Trečiojo teatro kūrybos principai ir jų sklaida Beno Šarkos kūryboje.[...]

E. Barba – one of the most significant and influential contemporary theatre directors, researchers, teachers and practitioners, best known as the founder of the International School of Theatre Anthropology (ISTA) in 1979. Theatre for E. Barba is a kind of laboratory space, where actor is the central figure for his theatrical investigations. As a consequence to his practical researches and experiments, while collaborating with non–European theatre masters and trying to find new kind of theatrical expressions, idea of the Third theatre has been developed. It was very important as connecting theatre groups in all over the world, which do not belong nor to traditional neither to experimental theatre. These groups created autonomous meaning of the theatre without appealing it to surrounding culture. All in all, such kind of creation described the main aim of E. Barba’s Third theatre – not to copy or take over someone’s acting techniques, but to discover the distinctive theatrical ways of expression. E. Barba presented new conception of creative process as the organization of three dramaturgy levels – organic, narrative and spectator’s. This was some kind of new attitude to directoring process. The conception of dramaturgy here was not related with literature, but rather than that included all performance’s creation elements such as scenic actions, space, music, spectator’s reception and etc. and described creation principles of the Third theatre. The object of this article – the reflections of E. Barba’s Third theatre creation principles in B. Šarka’s theatre.[...]