Dvasinė ir dialektinė atgaila kaip sielos savivalda po Aušvico ir po Gulago

Abstract

Atgaila ir įveikimas (vok. Aufhebung), virtimas disponuojama atmintimi bei rezistenciniu aktyvumu įvairių kritiškų komunikacinių praktikų aplinkoje, štai kuo galėjo tapti Gulago ir vėlesnės nomenklatūrinės sovietinės sistemos patirtis mūsų dienomis. Tačiau kažkokiu istoriniu momentu šis subjekto išsilaisvinimo ir naujų socialinių santykių kūrimo procesas sustojo, o asmenys patyrę Stalino represijas ar jų palikuonys ne priešinosi, o patys, jau atrodo laimėję, nuolankiai užleido vietą restauraciniams procesams: nomenklatūros, autoritarizmo ir Gulago šmėklų atgimimui. Naujoji įsivaizduojama Rusijos, o iš dalies ir Baltarusijos istorija pavertė represijų ir masinių trėmimų, teroro organizatorius naujaisiais romantizuojamais herojais, kuriuos ėmė šlovinti net kai kurie tremtinių palikuonys. Kaltė, kuri buvo adresuojama Gulago prižiūrėtojams, buvo užmiršta, ir dabar jau aukų palikuonys įvardija savo tėvus, senelius ar prosenelius kaltaisiais. Bet jie ir yra kalti – tik dėl ko kito: kad nesipriešino, tylėjo beveik iki mirties... Pasyvumas, baimė, nuolatinis susitaikymas, veikiausiai atkeliavęs dar iš baudžiavos ar beteisių gamyklos darbininkų laikų, virto tuo, kad tremtinių vaikai užaugo panašiais, kokie buvo ir jie jaunystėje, leidę Stalino, Hitlerio ar kitiems autoritariniams režimams laimėti. Todėl istorija kartojasi: ir ne kaip farsas, o kaip nauja falsifikuota tragedija, tik jau ne socializmo, o reklaminio autoritarizmo šviesoje. Falsifikuota, nes nebėra nei Gulago, nei sovietinės nomenklatūros, o centralizuotas oligarchinis kapitalizmas Rusijoje, naujasis autoritarizmas ir neketina atkurti buvusio totalinio teroro, o tik jį imituoti, vaidinti. Tokioje aplinkoje ne didžioji tragedija ir kūryba, taip žavėjusi romantikus, o tragedijos fikcija ir scena tampa svarbiausios. .[...]