Kaltė ir gėda išpažinties kultūroje

Abstract

Prieš keturis dešimtmečius lietuviškajame pogrindžio ir išeivijos pasaulyje užsimezgė polilogas skaudžia tema. Jį 1975 m. savo straipsniu „Žydai ir lietuviai“ pradėjo Tomas Venclova, o polilogu pavertė A. Žuvintas, Antanas Terleckas, šių eilučių autorius ir kiti, savo ruožtu sulaukę replikų vienas kitam ar iš pirmojo autoriaus, drąsiai kėlusio tame pasaulyje ligi tol dar negirdėtų minčių. Vos truputį anksčiau už Venclovą panašius kaltės ir gėdos klausimus kiek kitaip svarstė Holokausto aukų giminaitis, filosofas Walteris Kaufmannas. Šiandien, prie senų skriaudų pridėjus naujas ir patiems klausimams nepasenus, visa tai verta prisiminti ir dar kartą pasižiūrėti į kai kurias opias sąvokas iš esmės

It was in 1975 that Tomas Venclova, writing in Soviet-occupied Lithuania, first trenchantly raised the hitherto largely avoided topic of relations between Lithuanians and Jews with special emphasis on issues of personal and national Lithuanian responsibility, guilt, and shame for Holocaust-related crimes. His essay evoked responses in both the Lithuanian underground and the Western diaspora press. A bit earlier similar questions of guilt and shame in various contexts were raised by the German-born U. S. philosopher Walter Kaufmann. This paper presents some of Kaufmann‘s views; juxtaposes them with some of Venclova‘s; and puts the issue of responsibility, guilt, shame, and punishment for major crimes in a theistic Christian framework which Kaufmann abjures, Venclova echoes, and this author largely accepts