Identità e multilinguismo. Una lettura antropologica della rappresentazione dell’alterità nelle catabasi letterarie

Abstract

Straipsnyje analizuojami identitetą apibrėžiantys ir literatūroje aptinkami kognityviniai principai, aprašyti antropologo Francesco Remotti darbuose, bei pateikiama antropologinė reprezentacinės kalbos funkcijos interpretacija, parodanti, kaip per kalbą išreiškiamas tapatumas. Atlikta septyniasdešimt dviejų skirtingų laikotarpių meninių tekstų komparatyvistinė analizė rodo, kad su identiteto reprezentacija susiję kognityviniai procesai išryškėja vaizduojant priešpriešą tarp kitoniškumo ir tapatybės, ypač žmogiškam susidūrus su nežmogišku. Toks kontrastas aptinkamas tiek anabasio, tiek katabasio pasakojimuose, nors tekstuose apie kilimą aukštyn nėra akcentuojama priešprieša ir kitoniškumas, o tik dieviškasis, viską vienijantis, logos. Kita vertus, tyrimas rodo, kad nusileidimas į pragarus iškart veda į priešpriešą su „tais, kurie prarado gebėjimą suprasti” arba, kitaip tariant, su tais, kurie jau nebėra per dieviškąjį žodį save išreiškiančios bendruomenės dalis. Šis kitoniškumas dažnai yra daugybinis, o literatūriniuose naratyvuose, kaip rodo atliktas tyrimas, visuomet dar ir daugiakalbiškas. Straipsnyje teigiama, kad pasitelkiant perdėtos daugiakalbystės vaizdinį, pavyzdžiui, panaudojant tam tikras leksines ar pasakojimo priemones, kitoniškumas dažnai išnyksta neidentitete (non-identity) tų, kurie prarado priklausomybę ir nebeturi nei vardo, nei vienos kalbos. Tyrime atskleidžiama, kaip šiose, literatūroje aptinkamose nežmogiškumo reprezentacijose, daugiakalbystės vaizdinys pasitelkiamas kaip identitetą anuliuojanti priemonė

L’articolo esamina la reinvenzione diegetica dei princìpi sottesi alla definizione dell’identità così come enunciati descrittivamente dall’antropologo Francesco Remotti. Si propone una lettura antropologica della rappresentazione funzionale del linguaggio quale nucleo generativo dell’idea di appartenenza. L’analisi comparativa di un ampio e diacronicamente vario corpus di testi indica che i processi cognitivi coinvolti nella rappresentazione dell’identità operano con maggiore evidenza dove si costruisce il confronto con l’alterità e specialmente là dove l’umano incontra il non-umano. Tale contrasto si genera tanto nella narrazione dell’anabasi quanto in quella della catabasi. Nell’ascesa, però, non c’è scontro e non c’è alterità; c’è solo il logos divino che tutto trascende e tutto permea, singolare, unificante. Al contrario, la discesa agli inferi porta con immediata evidenza al confronto con ‘chi ha perso il ben dell’intelletto’ ovvero con chi non è più parte della comunità che intende e si esprime attraverso la parola divina. Questa alterità è spesso plurima e, nell’invenzione diegetica, sempre multilingue. Lo studio indica che, frequentemente, attraverso l’esasperazione del multilinguismo l’alterità stessa è annullata nella non-identità di chi ha perso ogni senso di appartenenza e non ha né nome, né una lingua. Si evidenzia come proprio in queste costruzioni letterarie del non umano ricorra con marcata omogeneità di temi e scelte lessicali il multilinguismo che è evidentemente percepito come principio dissolutore d’identità