LR BK 189-1 straipsnyje numatytos normos dėl neteisėto praturtėjimo atitiktis baudžiamosios teisės specialiesiems principams
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2018 | 1(17) | 51 | 73 |
2010 m. gruodžio 2 d. įstatymu Nr. XI-1199 Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas buvo papildytas nauja norma, kriminalizuojančia neteisėtą praturtėjimą. Šio nusikaltimo turinį sudaro turto, kuris negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis, turėjimas. Įstatymo aiškinamajame rašte tokios priemonės įtvirtinimas argumentuojamas bendrosios ir specialiosios prevencijos tikslais, siekiu mažinti nusikalstamų veikų pelningumą ir patrauklumą, atimti iš pavienių asmenų ir ypač nusikalstamų organizacijų galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Nors nagrinėjama norma atrodo paprasta, tačiau apžvelgus teisinę mokslinę literatūrą, teismų praktiką bei statistinius duomenis matyti, kad neteisėto praturtėjimo aiškinimas ir taikymas kelia ypatingai daug klausimų. Straipsnyje analizuojama, ar nagrinėjamo įstatymo nuostatos sudaro pakankamą pagrindą abejoti BK 1891 straipsnio atitiktimi baudžiamosios teisės specialiesiems principams. Straipsnyje analizuojama neteisėto praturtėjimo nusikaltimo sudėtis, išskiriant tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, dėl kurių teisės mokslininkams ir praktikams kyla neaiškumų. Antroje straipsnio dalyje atliekama BK 1891 straipsnyje numatytos neteisėto praturtėjimo normos analizė baudžiamosios teisės specialiųjų principų kontekste. Atlikus analizę prieita prie išvados, kad asmens pripažinimas kaltu dėl neatsargiai padarytos neteisėto praturtėjimo veikos neabejotinai pažeistų vieno iš kertinių baudžiamosios teisės specialiųjų principų sistemos – nullum crimen sine culpa – kaltės principo nuostatas. Vertinant BK 1891 straipsnyje įtvirtintą neteisėtą praturtėjimą kriminalizuojančią normą ultima ratio principo aspektu manytina, kad Lietuvos įstatymų leidėjas kovai su korupciniu ir ekonominiu nusikalstamumu pasirinko netinkamą priemonę.
On the 2nd of December, 2010, the new norm which criminalizes illicit enrichment was added to the Criminal Code of Republic of Lithuania (further – the CC). The content of this crime is having an asset which can not be justified by person‘s legal income. According to explanatory report, such measure has been established because of prevention, herewith to pursue reduction of profit and attraction which originated from corrupt and economic crimes. At first sight it seems like this is a very simple norm which is easy to apply. However, after the legal research, case law and statistic data review, it can be claimed that there are many issues related to this norm. Scholars who analyzed the norm of illicit enrichment raised a lot of relevant questions related to responsibility and the nature of this crime. Is the offense defined appropriately and clearly? Is the value of the asset as the subject of crime of illicit enrichment adequate? Can this crime exist independently with no overlap to other crimes from which the person got rich? Should it be the special subject provided in this offense according to the recommendation of United Nations Convention against Corruption?