Antano Maceinos-Jasmanto religinė poezija

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos iki šiol literatūrologų nepastebėtos sąsajos tarp Maceinos filosofijos ir jo poezijos. Filosofiją ir poeziją Maceina laikė iš to paties impulso kilusiomis žmogaus veiklos sritimis. Todėl jo poezijos rinktines tektų interpretuoti atsižvelgiant į jo būties ir būtybės filosofiją, būtį suvokiant kaip Transcendenciją. Maceina (slapyvardis Jasmantas) ypač siekė išreikšti žmogaus santykį su Įsikūnijusiu kenotiniu Dievu. Jo poezija yra ir metafizinė, ir religinė. Šiame straipsnyje nagrinėjama Maceinos poeziją, sutelktą į tris rinkinius: „Gruodas“ (1965), „Ir niekad ne namolei“ (1980) ir pomirtinis „Klajūnas“ (2001). Šie rinkiniai yra straipsnio objektas . Straipsnio tikslas – ištirti iki šiol literatūrologų atidžiau nenagrinėtas sąsajas tarp Maceinos teorinių, filosofinių bei metafizinių svarstymų ir jo poetinių kūrinių. Siekiant tikslo, keliami šie uždaviniai – pirma, atskirai aptarti kai kurias Maceinos poetikos prielaidas, išmąstytas būtybės ir būties, žmogaus ir transcendencijos santykių šviesoje; antra, glaustai peržvelgti Maceinos filosofinius pasisakymus apie būtį ir būtybę ir ypač apie jų tarpusavio santykį, išsamiai tirtą veikale „Filosofijos kilmė ir prasmė“; trečia – išanalizuoti Maceinos eilėraščius, pradedant trumpa jo poezijos rinkinių apžvalga, taip išryškinant religinės tematikos svarbą jo poetinės kūrybos visumoje; toliau nuodugniau nagrinėjami svarbiausi Maceinos eilėraščiai, siekiant parodyti tiesiogiai ir netiesiogiai išreikštas sąsajas tarp eilėraščių turinio bei raiškos ir filosofinių Maceinos pasisakymų apie būties (Būties) ir būtybės santykį

A major twentieth century Lithuanian philosopher, Antanas Maceina was also a poet and during his lifetime published three volumes of verse under the pen–name of Antanas Jasmantas. Most critics regard Maceina‘s poetry as separate from his philosophical inquiry. Maceina, however, argued that poetry and philosophy are closely related: both originate in verbal activity and both bear deep traces of their creator‘s conception of man and the universe. This calls for a re–examination of Maceina‘s poetry and poetics. Maceina defined poetry in Heidegger‘s terms and drew close paralells between poetry and the philosophy of being and non–being. To the degree that, in Maceina‘s philosophy, being is ultimately defined as the Transcendent, his notion of potery embraces both the metaphysical and the religious. It is difficult to say whether all of Maceina‘s poems were conceived with religious themes in mind. At least two of his collected volumes, however, are organized along lines that reveal the author‘s intention to direct attention to man‘s relationship to God as his Creator and the source of all being. Jasmantas sees man as moving between being and non–being, as a traveller both attached to his world and standing in a personal I–Thou relationship to God. Many of his best poems delve into the mystery of the Incarnate God and reiterate his philosophical view of the transcendent as taking the form of man in kenosis. But Maceina‘s poetry does not entirely locate the supernatural within the natural world. The divide between the two persists, as it persists in his philosophical inquiries, and it seeks subtle and original forms of expression that bypass the highlands of the beautiful prevalent in lyric poetry as well as the cosmic and mystic visions familiar to pre– modern religious poetry