Šeimos vaidmuo judėjimo sutrikimų turinčių vaikų socialiniams gebėjimams

Abstract

Negalią turintis žmogus palankios aplinkos dėka siekia išmokti kritiškai mąstyti, gebėti atsakingai priimti sprendimus, būti tolerantiškas, mokantis bendrauti, pasitikintis savimi, reikšti jausmus ir emocijas, gebėti priimti kitokius žmones negu jis pats yra. Tik tokius gebėjimus įgijęs žmogus gali siekti asmeninių ir socialinių tikslų. Socialiniams gebėjimams ugdyti labai svarbus vaidmuo tenka šeimai. Empirinis tyrimas padėjo atskleisti, kad nepilnoje šeimoje ugdomi vaikai, turintys judėjimo sutrikimų, yra uždaresni, iš aplinkinių reikalauja daugiau dėmesio; dažniau pastebimos neigiamos jų emocijos. Jeigu vaikus, turinčius judėjimo sutrikimų, auklėja seneliai, tokie vaikai pasižymi nesavarankiškumu, sunkiau bendrauja su bendraamžiais, išryškėja neigiamos jų emocijos. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad per didelė tėvų ir senelių globa trukdo ugdyti vaikų, turinčių judėjimo sutrikimų, savarankiškumą, atsakingumą, pasitikėjimą savimi

A person with disabilities aims to learn critical thinking, to be able to accept decisions with responsibility, to be tolerant and able to communicate, to be self-confident, to express feelings and emotions, and to accept different behaviour of other people, in case this person is in favourable environment. The person can reach personal and social skills only having such abilities. Therefore, a very important role is played by the family in developing social skills. The empirical research helped to reveal the facts that children brought up in an incomplete family, who have movement disabilities, are closed and demand more attention, negative emotions are noticeable more often. If children are brought up by grandparents, then they are not self-independent, they have difficulties in communication and express negative emotions. The results of the research prove that the over attention of parents or grandparents negatively influence independency, responsibility and self-confidenc