The image of God as Father in theological literature is usually analyzed with reference to the Holy Bible. Since in Qumran writings there are not many direct references or allusions to this subject, those fragments are often left in the shadow and considered having little importance. This article, namely, presents and discusses all the Qumran texts found by now which directly or indirectly refer to the divine fatherhood. These texts are grouped under the following three headings: texts in which the term “father” is employed with regard to God; texts, where people are called God’s “sons”; and texts, in which God is spoken of “as father”.

Kumrane rastiems rankraščiams tyrinėti įvairių sričių mokslininkai skiria tikrai nemažai dėmesio. Biblijos tyrinėtojams ši raštija suteikia galimybę pmatyti vėlyvojo judaizmo religines tendencijas tiek tęstinumo su Senuoju Testamentu, tiek naujų apraiškų atsiradimo prasme, kurios, manoma, galėjo turėti įtakos ir kai kurioms Naujojo Testamento idėjoms. Dievo tėvystės idėja Senajame Testamente yra gana išplėtota: kalbama ir apie individą, ir apie žmonių grupę, ir apie visą tautą. Būtent pastarosios atžvilgiu Dievo tėvystės koncepcija yra labiausiai išplėtota. Naujajame Testamente Dievas yra Tėvas pirmiausia todėl, kad jis yra Jėzaus iš Nazareto Tėvas. Būtent per Jėzaus sūnystę jį tikintys taip pat tampa Dievo sūnumis ir dukromis. Kumrano raštijoje apie Dievo tėvystę sužinome iš įvairių dokumentų: liturginių himnų (giesmių), apokrifų, apokalipsės. Didžiausia problema ta, kad didžioji tekstų dalis yra fragmentiška, trūksta raidžių ir žodžių. Straipsnyje pateikiami visi Kumrane rasti dokumentai, kuriuose galima įžvelgti nuorodą į Dievo tėvišką įvaizdį. Šie tekstai restauruoti ir publikuoti skirtingu metu, todėl tikslinga visus juos pateikti drauge. Iš tekstų analizės, kuri buvo atlikta remiantis nuorodomis, susijusiomis su Dievu „tėvu“, „sūnumi“, „kaip tėvu“, galima daryti kelias svarbias išvadas. Visų pirma Dievo kaip Tėvo funkcija atskleidžia tris pagrindinius jo veiklos aspektus: auklėjimą ir mokymą, jo galią, ir atsakingą bei rūpestingą poziciją, kurią galima pavadinti „neapleidimo“ nuostata. Būtent pastaroji labiausiai pabrėžiama tuose tekstuose, kur tiesiogiai minimas terminas „tėvas“ Dievo atžvilgiu. Galima sakyti, kad tai bene svarbiausia Dievo tėvystės charakteristika, kuri apima ne tik žmones, bet ir visą kūriniją.[...].