Cultural heritage management : in case of Kaunas

Abstract

Kultūros paveldo objektai formuoja istorinę aplinką ir lydi mus visur. Jie tampa lyg tekstu, kurį būtina perskaityti, norint suvokti savo kultūrą. Tačiau šie praeities ženklai ir praėjusių kartų kalba mums sunkiai suprantami. Matyt, todėl Lietuvoje kultūros paveldas dažniausiai suvokiamas kaip materialiosios kultūros objektai, o apsauga ribojasi jų registravimo ir neliečiamybės išsaugojimo pastangomis (architektūros, archeologijos, istorijos paminklai). Į kultūros paveldą nebandoma pažvelgti kaip į visumą, kaip į vietą ar erdvę, kuriojekiekviena karta paliko savo pėdsaką ir taip suformavo savotišką kultūros vertybės (ar istorinės aplinkos) archeologiją (čia kiekvienas sluoksnis atskleidžia vis kitas istorines vertes, o vertės suvokiamos kontekste). Kaip teikiantis socialinės naudos, kultūros paveldas turėtų būti nepalyginti svarbesnis kasdieniam gyvenimui. Norint keisti elgesį ir vyraujančią nuostatą kultūros paveldo atžvilgiu, būtina bendradarbiauti. Galimi keli bendradarbiavimo būdai: a) tarpinstitucinis bendradarbiavimas, b) teorijos ir praktikos bendradarbiavimas, c) bendradarbiavimas su visuomene. Aptariant Kauno pavyzdį aiškėja akivaizdi kokybiško tarpinstitucinio bendradarbiavimo galimybė. Čia yra kultūros paveldu besirūpinančios administracinės struktūros (KVAD Kauno teritorinis padalinys, savivaldybės paminklotvarkos poskyris). Deja, jos visiškai nebendrauja su institucijomis (išskyrus pavienius asmeninius ryšius), kuriose sukauptas didžiulis įvairiais būdais kultūros paveldą studijuojančių specialistų potencialas. Tai ir muziejai su menotyrininkais, istorikais, archeologais; tai ir universitetai bei aukštosios mokyklos su įvairių sričių specialistais (VDU, KTU, Kauno kolegija, Kauno meno institutas), galiausiai vietinės žiniasklaidos struktūros – radijo ir TV programos, spauda.[...]