The open role : some remarks on contemporary acting

Abstract

Šiuolaikinio teatro aktorių kūrybai būdinga vaidmens kūrimo metodų ir raiškos priemonių įvairovė atskleidžia dinamišką tradicinių vaidybos principų kaitą ir naujų aktorinės raiškos būdų įsiveržimą. Sparčiai kintantis aktoriaus menas skatina atidžiau pažvelgti į vaidybos praktiką, peržiūrėti tai, kas laikytina aktoriaus kūryba, ieškoti naujų jos interpretavimo perspektyvų. Tradiciškai aktorius laikomas teatro menininku, kuris teatrinio veiksmo metu reprezentuoja kitą: fiktyvų dramos personažą arba realų asmenį, gyvą arba negyvą sceninį objektą. Tačiau šiuolaikinio teatropraktika kvestionuoja tokią aktoriaus kūrybos definiciją. Analizuojant kai kuriuos vaidmenis, sudėtinga apibrėžti, kokia yra aktoriaus užduotis: ar jis turi sukurti fiktyvaus personažo paveikslą, ar kreiptis į žiūrovus savo vardu, ar atlikti konkrečias plastines / vizualines užduotis, ar tuo pat metu daryti ir viena, ir kita. Galima teigti, kad šiuolaikiniame teatre išryškėja tradicinės vaidmens sampratos krizė: jei anksčiau manyta, kad aktoriaus vaidmuo yra kito (dažniausiai dramos personažo) reprezentacija, tai šiuolaikinio teatro praktika komplikuoja tokią vaidmens apibrėžtį. Tačiau, nors teatro teoretikai ir pripažįsta, kad vaidybos teorijai reikia naujų impulsų ir naujos terminologijos, galinčios adekvačiai įvertinti šiuolaikinę aktoriaus kūrybos praktiką, tokių mėginimų nėra gausu. Atskirose studijose teatrologai įvardija esmines šiuolaikinio teatro vaidybos tendencijas, tačiau nesiūlo naujos vaidmens definicijos, atitinkančios pastarųjų dešimtmečių aktoriaus kūrybos pokyčius. Vertindami komplikuotą, neapibrėžtą ir nevienareikšmį šiuolaikinio teatro reiškinių pobūdį, teatro teoretikai neretai atskirą vaidmenį, dramą ar spektaklį apibūdina kaip atvirą kūrinį, tačiau šis apibūdinimas netaikomas kaip platesnė, vaidmens poetiką nusakanti kategorija. [...]