Discovering ourselves and others : images of national identity in contemporary Lithuania drama

Abstract

Tautinio tapatumo klausimas sparčiai besikeičiančioje lietuvių visuomenėje yra viena svarbiausių nūdienos problemų. Straipsnyje nagrinėjami kintantys tapatumo įvaizdžiai šiuolaikinėje lietuvių dramoje. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, plačiau aptariamas tautinių vaizdinių formavimasis ir transformacijos šiuolaikinėje dramaturgijoje. Siekiama atsakyti į klausimus, ar tradiciniai tautiniai įvaizdžiai tebėra veiksmingi ir kaip jie transformuojasi, kokiu būdu kuriami nauji, iš kokios perspektyvos šiuolaikinuose dramos kūriniuose žvelgiame į save ir kitus. Tautinių įvaizdžių formavimasis dramoje labai aiškiai atspindi tautinio sąmoningumo raidą Lietuvoje, tad skiriami trys esminiai etapai: 1) pagrindinių tautinių įvaizdžių formavimasis nuo XIX a. pab. iki 1940 m.; 2) įvaizdžių įsitvirtinimas, stereotipizacija (1940–1989 m.); 3) įvaizdžių perkūrimas ir revizija (nuo 1989 m. iki šių dienų). Straipsnyje pateikiamas platesnis stereotipizuotų tautinių įvaizdžių, įprasminančių save ir kitą / svetimą, arsenalas remiantis klasikiniais A. Fromo- Gužučio, V. Krėvės, B. Sruogos, J. Marcinkevičiaus dramos kūriniais. Šių stereotipinių įvaizdžių transformacija šiuolaikinių autorių S. Parulskio, H. Kunčiaus ir M. Ivaškevičiaus dramose įvardijama kaip įvaizdžių perkūrimas pasitelkiant postmodernistines ironijos, pastišo, parodijos galimybes. Kaip vienas originaliausių dramos pavyzdžių pateikiama detalesnė M. Ivaškevičiaus dramos „Madagaskaras“ įvaizdžių analizė. Daroma išvada, kad šiuolaikiniai tautiniai įvaizdžiai, atskleidžiantys save ir kitus, prarasdami ankstesnį romantinį atspalvį, uždarumą ir metaforiškumą, šiuolaikinėje dramoje patiria radikalias transformacijas. [...]