The theory of performativity : a new context for interpreting contemporary photography

Abstract

Performatyvumo sampratą veikė šiuolaikinė teatro teorija, antropologija, sociologija, performanso menas ir vizualieji menai. Tai lėmė, kad ši samprata tapo tarpdiscipliniška, todėl ją įmanoma pritaikyti patiems įvairiausiems kultūros ir meno fenomenams analizuoti. Straipsnyje aptariami svarbiausi performatyvumo principai ir atskleidžiama, kaip jie susiję su šiuolaikinės fotografijos samprata. Daug dėmesio skiriama performatyviems asmeninio identiteto formavimo principams, kurie veikia kasdieniame gyvenime. Analizuojama, kaip šie principai pasireiškia fotografijoje ir kokiu būdu patys yra veikiami fotografijos. Fotografinis atvaizdas yra laikomas tikru ir teisingu, tačiau jame galime įžvelgti visus performatyvumo principus, kuriuos savo teorijose suformulavo teatro teoretikai Marvinas Carlsonas ir Richardas Schechneris: apibrėžtas laikas ir erdvė, atkuriamas elgesys, dvigubas suvokimas. Todėl įvairūs asmeninio identiteto aspektai, užfiksuoti nuotraukoje, gali būti suvokiami kaip savotiška vaidyba. Tarpdisciplininė analizė, paremta feministinėje teorijoje apibrėžta performatyvaus identiteto samprata ir postmodernia atvaizdo interpretacija, parodo, kad, viena vertus, toks teorinis pagrindas suteikia galimybę kritiškai vertinti pačią fotografijos mediją, kita vertus, jis yra naudingas interpretuojant šiuolaikinę meninę fotografiją, kuri tapo ypač autorefleksyvi. Šis tekstas – tai atsakas į būtinybę ieškoti naujų kontekstų, kuriuose būtų galima interpretuoti šiuolaikinę fotografiją, neapibūdinamą tradicinės menininės fotografijos sąvokomis.