"Eliminated" man : traumatic identity in Post-Soviet Lithuanian art

Abstract

Straipsnyje, remiantis kauniečio menininko Česlovo Lukensko akcijų ciklu Išmestas žmogus, įvykusiu 1991–2000 metais, ir Kauno menininkų bendruomenės akcija Okupacija (2006), siekiama atskleisti lietuviškos posovietinės trauminės tapatybės slinkties ypatumus, menininko ir suvokėjo (ne)susikalbėjimo priežastis, būdingiausias priemones, padedančias prabilti apie tapatumą. Iš pateiktų pavyzdžių paaiškėjo, jog politinis aspektas pastarojo meto mene pasireiškia ne kaip politikavimas, o kaip politikos sąlygotos visuomenės sanklodos ir poveikio asmeniui refleksija. Savimonės ir tapatumo raiška Lietuvos mene posovietiniu periodu keletą kartų keitė strategijas.Pirmoji slinktis – nuo melancholiško lyrizmo link aštrios introspekcijos – sietina su ankstyvuoju posovietiniu periodu. Sąmoningai vidinę žmogaus dramą viešinančios meninės akcijos tapo diskursyvia atsvara to meto romantiškos ir modernistiškos pakraipos meno strategijoms. „Grubusis“, „akiplėšiškas“ menas, panaudodamas mirties, smurto, unifikuojančios patirties ikonografiją, akcentavo dviprasmybe paženklintos asmenybės apsivalymo būtinybę, kreipė dėmesį į ekologines, politines, moralines, vertybines visuomenės problemas.Antroji slinktis – nuo užaštrintos savianalizės link lengvos ironijos ir saviironijos – sietina su natūralia skausmingų patirčių užmarštimi ir siekiu patraukliomis formomis aktualizuoti istorines tiesas. Tokių akcijų kaip Okupacija sumanytojai šaržuoja sovietinę sistemą panaudodami naujuosius kapitalizmo ekonomikos ir vadybos principus, taip ne tik remdamiesi postmodernistinės logikos paradigmomis, bet ir sukurdami jų lėkštumo puotą.Egzistencialistinės nuostatos pakeičiamos šou elementais, patraukliais daug didesnei masei ir, kas žino, galbūt darančiais didesnę įtaką visuomenei.[...].