| Abstract: | XIX amžiuje Lietuvoje gausiai skaityta prancūziškoji kelionių literatūra veikė aprašymus tiek apie iškylas ar promenadas po Lietuvą, tiek upių monografijas, padėjo pasirengti susitikimui su kitokia kultūra. Keliaujantieji po Prancūziją buvo apsiskaitę, mokėjo kalbą, jautėsi esą išsilavinę europiečiai, tad jie nepatyrė nei priešiškumo, nei kultūrinio šoko. Jie ne tik stebėjo, bet ir suvokė skirtingumus, juos vertino, o turėdami literatūrinių ambicijų savo įspūdžius perteikė raštu. Tačiau tokių kelionių aprašymų nėra daug. Įspūdžiai perteikiami dienoraščio forma, gyvai pasakojami salonuose, dalis jų sugula į spalvingus memuarus, pasirodo ir pirmosios geografijos knygos lietuvių kalba, viena kita žinutė spaudoje. Keliautojai iš Lietuvos kaupė ne tiktai regimus, apčiuopiamus dalykus – atsivežtus prabangos daiktus, suvenyrus, knygas, bet ir tokius neapčiuopiamus kaip Prancūzijos vaizdus, garsus, kvapus, pojūčius. Visa tai padėjo susikurti subjektyvų šalies ir jos žmonių įvaizdį. Prancūzijos įvaizdis, kurį XIX amžiuje pateikė Lietuvos kelionių literatūros, geografinio pobū- džio knygų ir straipsnių autoriai, priklausė nuo rašančiojo mentaliteto, jo pasaulėžiūros ir pasaulė- jautos. Skirtingais XIX a. periodais keitėsi šios literatūros adresantas, jos pobūdis bei adresatas. XIX a. keliautojo referenciniai tikslai, jo patirtis, pasakojimo autentiškumas atsispindi pagrindinėse kelionių literatūros temose: gamtos, politinio, ekonominio visuomenės gyvenimo, papročių, istorijos ir kultūros paveldo. Keliaujantis Lietuvos žmogus nevienodai supranta, kas yra Prancūzija, sunkiai aprėpiama didelė šalis, išsiskirianti gamtos įvairove, regionų istorija, kultūrine patirtimi. XIX a. [...] |
