Keli štrichai jaunojo genijaus portretui : Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes

Abstract

Vytautas Mačernis (1921-1944), nepaisant savo trumpo gyvenimo, yra vienas populiariausių XX a. lietuvių poetų. Jis priklauso gausiai rašytojų, gimusių tarp 1916 ir 1922 m., kartai, kurią siejo akademinė aplinka, literatūriniai interesai ir asmeniniai ryšiai. Šie rašytojai subrendo ir pelnė pripažinimą paskutiniaisiais II Pasaulinio karo metais. Karo pabaigoje jaunoji literatų karta patyrė didelių nuostolių: Mačernis netikėtai žuvo, dauguma rašytojų emigravo į Vakarus. Kai kurie iš pasilikusiųjų Lietuvoje žuvo rezistencinėse kovose arba buvo ištremti. Po Mačernio mirties jo draugai ir poezijos gerbėjai populiarino jo kūrybą ir puoselėjo jo atminimą Lietuvoje ir emigracijoje. JAV jo bičiuliai K. Bradūnas, H. Nagys ir A. Nyka-Niliūnas sudarė įtakingos literatūrinės žemininkų grupės (susijusios su Žemės antologija (1951)) branduolį ir įtvirtino Mačernio kaip žemininko vertinimą. Būtina patikslinti, kad Mačernio poezija sudaro neatsiejamą jo kartos kūrybos dalį, tačiau ši karta turi būti suprantama plačiau nei elitinė žemininkų grupė. Šiame straipsnyje taip pat keliamas Mačernio poezijos populiarumo klausimas. Daroma išvada, kad jo kūryba nebūtų tapusi tokia populiari be jo draugų ir jo kūrybos gerbėjų pastangų. Be to, patrauklumo ir žavesio jo poezijai suteikia poeto asmenybės legenda.