Lithuania in the ancient Italian states‘ historical accounts from the late 1400s to the early 1700s : toward a modern forma mentis

Abstract

Šiuo tyrimu siekiama parodyti, kaip keitėsi pasaulio suvokimas laikotarpiu, simboliškai apibrėžiamu pereinamuoju tarp viduramžių (simbolinio) forma mentis ir Renesanso (racionalaus). Straipsnyje analizuojama XV a. pabaigos – XVII a. italų literatūra apie Lietuvą. Senosiose Italijos valstybėse prieinamos informacijos apie Lietuvą pobūdžio ir kiekio analizė suteikia galimybę pamatyti, kaip žmonės tuo metu įsivaizdavo Europą ir kaip tas suvokimas kito. XV a. pabaigoje ir žemėlapiai, ir kelionių aprašymai daugiausia atliko simbolinę krikščioniškos Europos interpretacijos funkciją. Netgi buvo įsivaizduojama, kad Europą nuo netikinčiųjų saugo tam tikri fiziniai elementai, pavyzdžiui, mitiniai Rifėjų kalnai. Toks simbolinis įsivaizdavimas būdingas ir XVI–XVII a. pradžios literatūrai, nors tuo metu žinios apie Šiaurės ir Rytų Europą jau buvo išsamesnės. Tariama krikščioniškos Europos vienybė privalėjo būti vaizduojama kaip tikra ir gebanti peržengti visus politinius ir doktrininius skirtumus, tokiu būdu į ją įtraukiant Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę ir kritikuojant tuos, kurie priešinasi jos tariamai integracijai, t. y. Lenkijos ir Lietuvos valstybei

During late 15th century both cartographical and literary accounts were mainly intended as symbolic Christian interpretations of Europe. It was even imagined as physically protected from the infidels by mythical physical elements such as the Riphean Mountains. This symbolism characterized the 16th and early 17th century literature as well despite a better knowledge of Northern and Eastern Europe. The supposed unity of Christian Europe had to be represented as a real unity able to overcome all doctrinal and political divergences, thus including Muscovy and criticizing those who opposed its supposed integration – i.e., Poland-Lithuania