Animating genius loci : historical memory and site-specific performance

Abstract

Analizuojant tai, kaip teatras gali dalyvauti praeities interpretavimo, istorijos konstravimo ir rekonstravimo bei istorinės atminties atgaivinimo procesuose, mūsų žvilgsnis neišvengiamai krypsta į tas šiuolaikinio teatro praktikas, kurios žymimos specifinės vietos teatro (site-specific performance) vardu. Nes būtent specifinės vietos teatras yra laikomas viena svarbiausių šiandienos teatro formų, siekiančių (ir gebančių) prikelti istorinę, kultūrinę tam tikros vietos atmintį, atgaivinti lokalias istorijas ir pasakojimus, pažadinti autentišką vietos dvasią (genius loci). Specifinės vietos teatro terminas šiuolaikiniame teatrologiniame diskurse vartojamas itin skirtingų teatrinių ir parateatrinių veiklų (nuo konvencionalių, tradicinio pobūdžio dramos teatro spektaklių netradicinėse erdvėse iki karinių mūšių rekonstrukcijų istorinėse vietovėse ar viduramžišką tradiciją tęsiančių teatralizuotų eitynių miesto gatvėmis) apibūdinimui. Tačiau skirtingus specifinės vietos teatro pavyzdžius vienija esminė nuostata – iškeldinti spektaklį iš tradicinio teatro pastato ir įteisinti pasirinktą vaidinimo erdvę kaip lemiamą teatrinio veiksmo komponentą. Šiuolaikinio teatro praktika rodo, kad geriausiuose specifinės vietos teatro pavyzdžiuose netradicinės, neteatrinės erdvės pasirinkimas ir panaudojimas tampa svarbiausiu spektaklio estetinę formą bei prasminį turinį lemiančiu veiksniu. Straipsnyje teigiama, kad, įsitraukdami į praeities interpretavimo ir istorijos (per)rašymo procesus, specifinės vietos teatro kūrėjai traktuoja pasirinktą erdvę kaip daugialypį skirtingų kultūrinių, socialinių, istorinių sluoksnių diskursą, atvirą įvairiopiems meniniams (per)skaitymams ir (per)rašymams.[...]

Although the performance Pro Memoria Šv. Stepono 7 is deeply rooted in the environment of a particular quarter of Vilnius, the authors, by touching upon the themes of historical past, memory and identity of place relate it to the much broader issues of writing and interpreting history. In a broader context this abandoned and ruined house became a meaningful metaphor of our historical and cultural past and memory, which was deliberately subverted and deformed during the Soviet years. By choosing the path of artistic collaboration and dialogic relationship with the sociocultural milieu and local community, the authors of the Pro Memoria Šv. Stepono 7 succeeded in giving voice to the space and making the city itself the “playwright, the director and the actor” of the performance. The multilayered, simultaneous, non-linear and non-narrative character of the performance was conditioned not so much by the aesthetic quest, but by the specific nature of the place itself and by the unique input of the local community. Such an artistic form was not so much a reflection of the history of the place, but of multiple histories; it did not revive just the local memory, but the variety of memories; it did not define a single identity of the place, but rather discovered plentiful identities. In other words, it released multiple voices inscribed into the sociocultural landscape of this quarter of Vilnius and thus animated genius loci