Tuštumos refleksija : Kęstučio Navako žaidyba
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2005 | 42 | 151 | 158 |
Postmodernizmas taip pat atėjo į Lietuvą kartu su esminiais vedybiniais gyvenimo pokyčiais. Keitėsi ne tik geopolitinė situacija, kai žlugus sovietinei imperijai atsivėrė valstybių sienos. Dar didesnius iššūkius patyrė kultūra, atsivėrusi įvairioms dvasinėms patirtims. Jauni lietuvių rašytojai E.Ališanka, S.Parulskis, K.Navakas buvo tie žmonės, kurie jautriausiai suėmė savin prieštaringas mūsų amžių sandūros nuotaikas. Jų kūryboje vienokiais ar kitokiais pavidalais skleidžiasi postmodernistinė laikysena, kuri Vakarų Europoje ėmė reikštis galbūt apie septintąjį dešimtmetį, o į Lietuvą atėjo truputį pavėlavusi. Šiame straipsnyje autorė stabteli ties Kęstučio Navako kūryba. Jo negausi (tik trys rinkiniai), tačiau svari poezija tėra gana nedaugelio tyrinėta. Kita, ne mažiau reikšminga priežastis: tai tikras fin de siecle poetas, šiuolaikinio žmogaus dvasios metraštininkas, į savo kūrybą sudėjęs XX-XXI amžių sandūros ištarmes. Kas svarbu lietuvių postmodernistui? Kas slypi už tarsi paprasto ir neįpareigojančio "žaidimo gražiais paviršiais"? Į šiuos ir kitus klausimus, vienaip ar kitaip susijusius su postmodernizmo, šiuolaikinės meninės mąstysenos, tendencijomis bandoma atsakyti straipsnyje. Navako kūryba raiškiai atskleidžia postmodernistinio meno prigimtį - savojo "aš" ištirpimas tuštumos nirvanoje, įsitraukimas į dionisiškąjį chaosmosą ir priartėjimas prie kalbos ribų. Tuštuma ir tyla yra šiuolaikinės poezijos ženklai. Straipsnyje stebimos Navako pastangos savaip užkalbėti tuštumą ir tylą, apipinti tiesos (apie save ir kitą) nebūtį žodžiais, grakščiomis jų girliandomis.
The literature of postmodernism is not, perhaps, as revolutionary as either its rhetoric or the supporters suggest. The forms of aesthetic practice and theory both install and subvert previous norms – artistic and ideological. It was Friedrich Nietzsche who first suggested search for transcendent timeless meaning. He fixed the appearance of the Dionysian logos in modern culture. The activization of the chthonic power has become the sign of modern and postmodern literature. Navakas’ writing is as experience of postmodernistic chthonic imagination: like other postmodern writers he also reflects the limits of identity, subjectivity and language. This article deals with the problem of emptiness and silence in the poetry of Navakas. The role of silence in the imagination of the sacrum and profanum is discussed. The turn to silence, distrust of words, textuality, discursive context and the postmodern neo-Neatzschean culture are stressed. The new techniques of writing are the focus of this article.