Ekokritikos kryžkelėse : Tomo Staniulio naujausių laikų pastoralė

Abstract

Straipsnio tikslas – apmąstyti esminius naujos literatūros tyrinėjimų krypties – ekokritikos – klausimus, ieškant jų atspindžių Tomo Staniulio romane „Herbas ir varlės“. Analizuojami vieni iš svarbiausių ekokritikos aspektų – vieta ir tapatumas, vidinės ir išorinės erdvės, kalbos sistemos ir ekosistemos paralelės, numanomos literatūros ir gamtos jungtys; atsakymai į ekokritikos keliamus klausimus gali nuskambėti paradoksaliai: susidūręs su gamtos – plačiosios aplinkos – pasauliu ir patyręs jo kitoniškumą, kūrybingas žmogus ima geriau suvokti savo paties stiprybes ar ribotumą. T.Staniulio personažai gyvenimą ir aplinką patiria griebdamiesi alkoholio ir narkotikų, tačiau suvokia būtinybę keisti tokį buvimą: jie mėgina sukurti vieną didingą kūrinį, tiksliau, ketina pasisemti gyvasties energijos iš kalbos šaltinio, o nepavykus bėga į savitą „metaerdvę“, tikėdamiesi ištirpti susikurtoje virtualybėje. Taip tarsi paneigiamas antropocentrizmas, patvirtinamos ekokritikos tiesos. Romano veikėjai sėkmingai adaptavęsi naujausių laikų buvime – šiukšlinoje kasdienoje, tarp tuščių butelių, nuorūkų, nešvankių žodžių, girtų riksmų, – tačiau ieško būdų šį buvimą tobulinti; vienas iš tokių būdų – kūryba; kitas – svaiginimasis ir kvaišinimasis; dar kitas – gamtos ir aplinkos skaitymas, leidžiantis pasijusti vienu iš daugybės didžiulio tinklo centrų. Tirpstant didžiajam centrui, keičiantis hierarchijoms, gamtos sfera neišvengiamai priartės ir sukonkretės atskleisdama savąsias taisykles.