Preliminary anthropological reflections on secularism and secularity

Abstract

Antropologai beveik vienbalsiai atmetė sekuliarizacijos teorijos universalistinius teiginius. Tačiau jie aptarė sekuliarizmo, kaip politinės ideologijos, atskiriančios bažnyčią ir valstybę, bei sekuliarumo kaip nereligingumo habitus ir kultūros sąvokas. Šiame straipsnyje analizuojami keturi požiūriai: Talalo Asado sekuliarizmo ir istorijos abipusė skverbtis Vakarų istorijoje; sekuliarizmo, kaip valstybės ideologijos, Turkijoje ir kitose valstybėse studijos; sekuliarizmo, kaip socialinio uždarumo ideologijos, islamo atžvilgiu studijos šiuolaikinėje Vakarų Europoje; sekuliarumo vaidmens buvusiose socialistinėse valstybėse po patirtos ateistinės politikos studijos. Minėtų keturių požiūrių analizės išvados leidžia ieškoti būdo antropologijai toliau įsitraukti į sekuliarumo sąvokos (tiek analitinės, tiek vartojamos plačiai) analizę

Anthropologists have been almost unanimous in rejecting the universalist claims of secularization theory. They have, however, engaged with notions of secularism (a political ideology of church-state separation) and secularity (a culture and habitus of areligiousness). In this article, four such approaches are sketched: Talal Asad’s analysis of the interpenetration of secularism and history throughout Western history, studies of secularism as state ideology in Turkey and elsewhere, studies of secularism as an ideology of social closure against Islam in contemporary Western Europe, and studies of the role of secularity in the formerly socialist countries in the aftermath of an atheist state policy. Conclusions drawn from these approaches may point the way toward a more synchronized anthropological engagement with the secular as both an analytical and a folk concept