| Abstract: | XIX a. – XX a. sandūroje lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis skatino siekius puoselėti gimtąjį žodį ir kultūrą, gausinti apsišvietusių lietuvių skaičių. Antai G. Petkevičaitė-Bitė ir kiek vėliau J. Tumas-Vaižgantas ragino tėvynainius lavinti vaikus, tolygiai berniukus ir mergaites. Gausėjo privačių lietuviškos spaudos leidybos, švietimo draugijų rėmėjų, platus ir gerai organizuotas knygnešių tinklas per visą antrąją XIX a. pusę skleidė draudžiamą lietuvišką spaudą. Pirmosiomis tokiomis iniciatyvomis laikytinos labdaros draugijos, įsteigtos gabesniesiems užsienyje studijuojantiems lietuviams remti. Dėl nepalankių istorinių sąlygų intensyvesnė lietuvių švietimo plėtra tapo įmanoma tik Pirmojo pasaulinio karo metais – iki tol, carinei Rusijos valdžiai uždarius senąjį Vilniaus universitetą, lietuviai neturėjo jokios aukštosios mokyklos, baigusieji studijas užsienyje negalėjo likti dirbti gimtajame krašte, mokyklose dėstyta tik rusų kalba ir bet kokios tautinės iniciatyvos buvo slopinamos baudomis, represijomis, trėmimais ir areštais. 1915 m., okupacinei vokiečių kariuomenei išstūmus carinę rusų armiją iš lietuvių teritorijos, atėjo palankus momentas. Tuomet įsteigta šiandieninė „Aušra“ iškyla kaip ištverminga XX a. lietuvių tautą lydėjusių istorinių pervartų, vilčių ir karų, okupacijų ir tremčių, naujų prisikėlimų – gaiviai, atkakliai, naujam gyvenimui – liudininkė ir dalyvė. Versdami jos istorijos puslapius regime, kaip kūrėsi jaunoji Lietuvos valstybė XX a. pirmojoje pusėje, kas ir kaip ugdė Lietuvos pilietį. Per daugelį veiklos dešimtmečių keitėsi gimnazijos vardas, bėgant metams ir keičiantis istorinėms sąlygoms, Lietuvos valstybės situacijai, ilgas nueitas kelias sužymėtas daugybe gairių ir pėdsakų. 1915–1920 m. ji – Kauno „Saulės“ gimnazija, vėliau – Kauno I gimnazija.[...]
At the end of the 19th and the beginning of the 20th centuries, a movement of national revival of Lithuanians was seeking to uphold the national language and culture and promote the number of educated Lithuanians. Due to unfavourable historical conditions, the development of Lithuanian education became possible only during the years of the World War I. Until then, after the closing of the Vilnius University by the tsarist government, Lithuanians had been left without any higher educational institution. Individuals who had finished their studies in foreign countries could not work in Lithuania: only Russian language had been taught in schools; all national initiatives had been suppressed by fines, repressions, deportations and arrests. A favourable situation appeared in 1915, when the occupational German forces dislodged the tsarist army from the territory of Lithuania. In 1915, by the initiative of Saliamonas Banaitis, the first Lithuanian gymnasium was established in Kaunas (the present Aušra gymnasium). It was a result of long years of dissemination of national ideas. The established educational institution united and realized the growing sentiments (especially at the beginning of the 20th century in Kaunas) of national assembling and spread of the Lithuanian language and culture among the Lithuanian intelligentsia and students. Under the leadership of Pranas Dovydaitis, the gymnasium acquired material, pedagogic, scientific and moral education background which assured a considerable influence of the institution on the development of Lithuanian education in general. One of the most important and topical goals of the society of those times was to proclaim Lithuanianizing, cherish it in all layers of society, educate Lithuanians and strengthen their national identity. The established gymnasium was one of the most significant centres spreading culture and Lithuanian ideas in Kaunas |
