Laikysena mirties akivaizdoje : kauniečių testamentai XVII-XVIII a.
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 8 | 85 | 95 |
Testamentas – tai įstatymo nustatyta tvarka ir forma daromas asmeninis testatoriaus pareiškimas dėl savo turto mirties atveju. Kiekvienas testamentas buvo sudaromas pagal tam tikrą, dar ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje susiformavusią struktūrą, kurios taisyklės Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekė kartu su valstybės krikštu XIV a. pabaigoje. Žvelgant į testamentus kaip dviejų epochų – Baroko ir Apšvietos – liudytojus, bene labiausiai išryškėja barokiškosios pasaulėjautos ženklai: testatoriai (ypač katalikai) kalba apie žmogaus trapumą, gyvenimo netikrumą, nežinios baimę, praradimo sielvartą, atgailaudami šaukiasi Dievo, prašydami artimųjų maldų ir ieškodami susitaikymo. Katalikų ir liuteronų testamentai skyrėsi tuo, kad pastarieji savo paskutiniąją valią išreišdavo kur kas lakoniškesnėmis frazėmis, bemaž nesigilindami į laidotuvių smulkmenas, neprašydami maldų ir mišių už išeinančią sielą, turtą skirdami tik bažnyčiai ir šeimai, nes vienuolynų liuteronai neturi. XVII a. antrojoje pusėje katalikų ir liuteronų aukojimai bažnyčioms buvo kur kas kuklesni nei XVIII a. – išvarginti karų ir suiručių testatoriai mažai tegalėjo ką palikti. Dažniausiai katalikai miestiečiai aukodavo parapinei bažnyčiai, be to, moterų vienuolynai sulaukdavo kur kas mažiau dėmesio nei vyrų.
The article deals with the testaments of Kaunas dwellers of the 17th and 18th centuries. It aims at finding out the view of testators towards life and death, God and faith, family and individual. Strict limitations of will formation, according to L. Karalius, restricted the opportunities for testators to perform deeper contemplations. On the other hand, according to the historian, at first sight the petrified outer form could not put in shade the individuality of a person even though restricted by legal regulations. World alienation and personal uncertainty in the presence of God is felt throughout the 17th c. The same emotions ruled individuals’ world view in the 18th c. The 18th c. testaments are full of sorrows and doubts; the image of clepsydra is very popular. The invocation to St. Mary and other saints was especially common, which conveys the significance of the St. Mary cult in Lithuania. God in wills is named as the redeemer, the saver and the creator, the one who can guarantee future for a dead person’s soul. The image of the body as a prison of the soul was very frequent. According to the historian M. Aleksandorwicz, the stoic bearing in the presence of death is especially characteristic to Lutherans. After taking care of the soul, testators turned to the body concerns. However, the body burial did not receive great attention as if claiming that body was only a temporary shelter for the soul. The graveyard place was chosen according to the following factors: respect for the parish, monastery order, saint, confraternity or family. Kaunas citizens usually wished to be buried in the St. Peter and Paul church’s graveyard or cellars. The most characteristic part of will disposition is “devoted legates”, dedicated to church. The donations to church in the second half of the 17th c. were more modest than in the 18th c. Catholics, contrary to Lutherans, gave the donations to the clergy setting certain requirements at the same time.[...].