Lithuanian old brick size variations over time

Abstract

Plytų dydžiai yra vienas svarbiausių senųjų mūrų požymių, kurių visuma gali būti panaudota architektūros paveldo datavimui. Kita vertus, išnagrinėjus ir palyginus įvairių šalių plytų dydžius, galima atskleisti statybinės keramikos plėtros kelius, pastebėti netgi lietuviško mentaliteto požymių, nulėmusių senojo Lietuvos mūro savitumus. Šio darbo tikslas – nustatyti būdingus plytų formatus skirtingais laikotarpiais ir tų formatų raidą. Tyrimui naudota kompleksinė metodika – apmatuoti plytų dydžiai gretinti su nurodytais istoriniuose dokumentuose. Matavimams parinkta įvairių epochų (kuo tiksliau žinomo statybos laiko) daugiau kaip 150 pastatų. Kiekvieno architektūros objekto stengtasi apmatuoti ne mažiau kaip 100 plytų. Vidutiniai dažniausiai pasitaikantys dydžiai apskaičiuoti ne aritmetiniais vidurkiais, o pagal Gauso matematinės statistikos metodą, išrenkant dažniausiai pasitaikančius dydžius. Siekiant apibendrinti Lietuvos plytų dydžių kaitą nuo mūro statybos pradžios (XIII a. vidurio) iki XX a. ir nustatyti būdingas tendencijas buvo sudaryti chronologiniai grafikai. Panaudota apie 200 plytų formatų, gautų iš vidutinių dažniausiai pasitaikančių dydžių, o palyginimui dar – tarpukario ir sovietmečio Lietuvos standartų duomenys. Ieškota 7 išmatavimų pokyčių: 1) ilgio (mm), 2) pločio (mm), 3) storio (mm), 4) ilgio ir pločio santykio, 5) ilgio ir storio santykio, 6) pločio ir storio santykio, 7) tūrio (dm 3 ). Sudaryti grafikai vizualiai iliustruoja ir tiksliau atskleidžia aukščiau aprašytus plytų dydžių kaitos pokyčius laikui bėgant. Seniausiose Lietuvos statybose naudotos dvejopos plytos: plonos ir storos. Pavyzdžiui, Gardino Aukštutinės ko-plyčios (XIII a.) sienų liekanose vyrauja plonos, 42-58 mm storio, plytos. Iš jų išsiskiria du formatai – trumpasis (268×141×44 mm) ir ilgasis (317×157×52 mm). [...]