Valstybės tęstinumas kaip lietuviškosios tapatybės (re)konstravimo komponentas

Abstract

Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti lietuviškosios nacionalinės tapatybinės savivokos raidą ir aptarti lyginamosios metodologijos taikymo galimybes šio pobūdžio tyrimams. Pilietinės ir etnolingvistinės tapatybės dichotomija1 remiamasi kai kuriuose posovietinės erdvės tyrimo darbuose2, tačiau daugumoje jų susitelkiama ties vieno atvejo studijomis3. Kita vertus, pastarojo meto tyrimuose toji „etnocentristinės“ ir „pilietinės“ lietuviškosios tapatybės koncepcijų dichotomija lyg ir nureikšminta, – vis dėlto ji vėl ima diktuoti analizės šablonus4. Juolab tai pasakytina apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesų 1988–1991 m. analizę. Pabrėžiant šią tapatybinės savivokos dichotomiją, tyrinėtojams kyla iššūkis: „vėlyvojo sovietmečio“ savivokoje imama aptikti ir supriešinti esą vyravusias „grynojo etnocentrizmo“ idėjas „greta“ desovietizacijos darbotvarkės. O juk etninis lietuviškumo pamatas tuo metu negalėjo būti ir nebuvo svarstomas atskiriant nuo valstybingumo atkūrimo. Kita vertus, diskusija šiuo klausimu tebėra aktuali: Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, „įsivaizduojamų bendruomenių“ interpretacijų kontekste išlieka ankstesnės ir kyla naujos tapatybės tyrimų teorinių prieigų bei metodologinės problemos. Lyginamasis požiūris – paralelės su tapatybinės savivokos konstravimu artimoje posovietinėje Lietuvos kaimynystėje – įgalina persvarstyti ir naujai suvokti valstybės tęstinumo svarbą tapatybinei savivokai.