Valstybės tęstinumas kaip lietuviškosios tapatybės (re)konstravimo komponentas

Abstract

Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti lietuviškosios nacionalinės tapatybinės savivokos raidą ir aptarti lyginamosios metodologijos taikymo galimybes šio pobūdžio tyrimams. Pilietinės ir etnolingvistinės tapatybės dichotomija1 remiamasi kai kuriuose posovietinės erdvės tyrimo darbuose2, tačiau daugumoje jų susitelkiama ties vieno atvejo studijomis3. Kita vertus, pastarojo meto tyrimuose toji „etnocentristinės“ ir „pilietinės“ lietuviškosios tapatybės koncepcijų dichotomija lyg ir nureikšminta, – vis dėlto ji vėl ima diktuoti analizės šablonus4. Juolab tai pasakytina apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesų 1988–1991 m. analizę. Pabrėžiant šią tapatybinės savivokos dichotomiją, tyrinėtojams kyla iššūkis: „vėlyvojo sovietmečio“ savivokoje imama aptikti ir supriešinti esą vyravusias „grynojo etnocentrizmo“ idėjas „greta“ desovietizacijos darbotvarkės. O juk etninis lietuviškumo pamatas tuo metu negalėjo būti ir nebuvo svarstomas atskiriant nuo valstybingumo atkūrimo. Kita vertus, diskusija šiuo klausimu tebėra aktuali: Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, „įsivaizduojamų bendruomenių“ interpretacijų kontekste išlieka ankstesnės ir kyla naujos tapatybės tyrimų teorinių prieigų bei metodologinės problemos. Lyginamasis požiūris – paralelės su tapatybinės savivokos konstravimu artimoje posovietinėje Lietuvos kaimynystėje – įgalina persvarstyti ir naujai suvokti valstybės tęstinumo svarbą tapatybinei savivokai

Analyzing national identity concepts, dichotomy between “ethnocentric” and “citizen” identities is stressed by a number of researchers. Rogers Brubaker, Anthony Smith, Pierre Bourdieu and others point two possible contradictory explanations. Later, such a distinction showed weak explanatory power in when applied for the analysis of formation early post-Soviet years. Rather, “ethnocentric” understanding lies comfortably within state-centric aspirations of post-Soviet Lithuanian nation. Even dichotomy disappears when depending on, how “nation” should be understood. Important components of national identity formation – state borders, state language, citizenship model, security perspectives – were (re)constructed to the “secure identity” concept. Comparing with other neighboring countries, Belarus case is to be interpreted as underwent complex developments by formation of voluntarism based hybrid, based on concepts of “golden Soviet past” and strangely understood conservatism