Cum Signo Campanae. The origin of the bells in Europe and their early spread

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama europietiško varpo atsiradimo ir ankstyvosios sklaidos istorija. Bandoma apibrėžti kokio pobūdžio instrumentas laikytinas europietišku varpu ir trumpai apibūdinami jam giminiški instrumentai. Aptariama šiuo metu išplitusi varpų inkrementinės raidos teorija, kuri teigia, kad varpai atsirado iš jau neolite randamų keramikinių barškučių ir nuolatinio tobulinimo būdu išsirutuliojo į šiandien visiems žinomą instrumentą, vadinamą varpu. Autoriaus nuomone, šiuolaikinių Europos varpų negalima tiesiogiai kildinti iš antikinių varpelių (tintinabulų), kurie buvo žinomi Viduržemio jūros regione jau pirmajame tūkstantmetyje prieš Kr. Tokio ryšio buvimo nepatvirtina mums žinomi vėlyvosios antikos laikų ikonografiniai bei rašytiniai šaltiniai, tačiau galima rasti panašumų tarp vėlyvosios antikos rašytojų minimo aes instrumento ir keltiško tipo rankinių varpų kurie buvo išplitę Britų salose nuo V iki XII a., o VIII–IX a. sutinkami kontinentinės Europos vakarinėje dalyje. Tačiau keltiškų varpų negalima laikyti šiuolaikinių varpų prototipais, tai vienas iš varpų šeimos instrumentų, buvusių ir kitusių kaip ir kiti ankstyvieji varpai. Pirmieji šiuolaikinių varpų prototipai Europoje galėjo atsirasti maždaug IV–V a. po Kr. Jie atsirado be tiesioginės įtakos iš Tolimųjų Rytų, kur šis instrumentas jau seniai egzistavo ir buvo išplitęs. Europietiškų varpų atsiradimas gali būti siejamas su ankstyvųjų krikščionių vienuolynų aplinka. Iš pradžių tai buvo vienas iš instrumentų, kuriais žymima kanoninių valandų pradžia ir vienuoliai sukviečiami maldai. Prototipu galėjo būti antikoje populiarūs buitiniai indai – krateriai, skirti maišyti vandenį su vynu. [...]