Sovietinis propagandinis formalizmas ir ritualai : kritinės hermeneutikos metodas jų interpretacijai

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama karinga stalinistinė propagandinė filosofija ir menamai taikus stagnacijos laikotarpio nomenklatūrinis įtikinėjimas taikytinai didingumo ir šventiškumo aplinkai aiškinti. Analizuojami tekstai aptariami atskleidžiant neregimas reikšmes ir prasmes, kontektualizuojant Nikitos Chruščiovo nuvertimo laikotarpiui ir brežnevizmo perspektyvai. Atskleidžiama nomenklatūrinės klasinės sąmonės struktūra, schematizmas lygintinai su charizmatiniu komunistiniu stalinizmo diskursu; teigiama, kad nomenklatūrinių įtikinėjimo schemų analizė yra svarbi ir net pamatinė aiškinant sovietinės propagandinės mašinos veikimą, atskleidžiant ritualų formalizacijos svarbą. Straipsnyje remiamasi ideologijų kritikos ir kritinės hermeneutikos metodu, daroma skirtis tarp teksto hermeneutikos ir komunikacinio proceso hermeneutikos. Teigiama, kad Leonido Brežnevo propagandinis komunikacinis procesas pakluso viešiems nomenklatūrinės klasės poreikiams, tam buvo varžomas ekstatinis parodomasis stalinizmo ir N. Chruščiovo laikotarpio entuziazmas ir kuriama formalizuota ir kontroliuojama viešoji komunikacija.

The article is devoted to the analysis of Soviet propaganda texts and systems of communication. The aggressive, ecstatic propaganda philosophy of Stalin’s period and the peaceful rhetoric of public congratulations of the Communist Party in L. Brezhnev’s period and especially in 1964, the time when N. Khrushchev was removed from power, are discussed here. For the purposes of analysis of the topic the methods of critique of ideologies and class-consciousness and critical hermeneutics were used. Critical hermeneutics seeks to articulate meaning in the perspectives of ideology and power. After the decline of Khrushchev, the nomenclature became the hegemonic class and started to form a new rhetoric of old Marxist-Leninist propaganda. The article compares the Stalinist and the nomenclature styles of arguing. The nomenclature system is particularly characterized by producing a number of clichés and stereotypes, whilst ideological emblems were supplemented by transforming texts into practices of socialist competition, initiatives, and mutual affinity. The nomenclature style of rhetoric combined these elements: invitations to engage in peaceful battles on the labor fronts, implementation of propaganda in manufacturing and on collective farms, glorification of war heroes, boring nomenclature language and salutations offered to the hierarchies of communist leaders. The nomenclature’s propaganda communication was based on circles of invitations, self-obligations, reports and glorifications. The circles helped to form individuals as subjects of the discourse. On the basis of analysis of the Soviet propaganda machine and discursive contradictions, the article draws conclusions on a new class-consciousness, interests of the nomenclature and communication.