Žiūrovo įtraukimo strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos žiūrovo įtraukimo strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Temai atskleisti plačiau aptariamos istorinės „ketvirtosios sienos“ atsiradimo ir bandymų ją naikinti aplinkybės, pristatomas tarptautinis kontekstas, kuriame išgryninami pagrindiniai publikos įtraukimo metodai ir režisūrinės strategijos, kurios siejasi su imersyviuoju teatru, medijų ir technologijų naudojimu teatre, bendruomenės įtraukimu, diskusijomis, dalyvaujamosios kultūros įtaka kilusiam žiūrovų poreikiui dalyvauti, pristatomi ir analizuojami konkretūs Lietuvos teatrinio konteksto atvejai ir jų režisūrinės žiūrovų įtraukimo strategijos. Tema aktuali, kadangi paskutiniu metu Lietuvos ir užsienio teatro kontekste ypač padaugėjo mėginimų ir įvairių strategijų siekiant įtraukti ir veikti žmogaus fizines jusles (ne tik regą ir klausą). Šios strategijos dažniausiai siejamos su imersyviuoju teatru, kuriame tampa svarbus laisvas žiūrovo pasirinkimas, kaip ir kiek dalyvauti veiksme. Svarbu tai, kad tokios praktikos dažnai atsiriboja nuo konvencinių teatro erdvių ir siejasi su specifinėmis erdvėmis, o pats terminas imersyvusis teatras dar retokai naudojamas lietuviškoje teatro kritikoje. Tyrimas atskleidė, kad bandymai interaktyviai įtraukti žiūrovus į spektaklio veiksmą ar kūrybinį procesą Lietuvoje vis labiau populiarėja, ir šio proceso negalima vertinti vien teigiamai ar neigiamai. Tikslingiausia yra vertinti konkretų atvejį ir jo režisūrinę strategiją. Straipsnyje analizuojami šie spektakliai: „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, 2014), kaip iliustratyvaus interaktyvumo pavyzdys, kuriam būdinga kolektyviškumo auros sukūrimo strategija; spektaklis-teatrinis žaidimas „Kodas: Hamlet“ (rež. Olga Lapina, 2016), „Žalia pievelė“ (rež. Jonas Tertelis, 2017) ir „Nežinoma žemė.[...]

Spectator participation in contemporary Lithuanian theatre is the subject of this article. To uncover, the subjects’ historical circumstances of “fourth wall”, origin and destruction were discussed. In addition, the international context in which the main methods of audience participation and directing strategies are purified (which has connections with immersive theatre, the use of media and technologies, community participation and discussions) is presented and analyzed. Included as well, along with the influence of the need for participation in the context of culture, specific cases from Lithuanian theatrical context with the directing strategies of audience’s involvement are discussed. The subject is relevant due to the current increase in attempts and strategies to draw in not only vision and hearing, but more of the individuals’ receptors in both the Lithuanian theatrical context and abroad. These strategies are usually tied into immersive theatre where the spectators’ choice of how and how much to participate in the action plays an important role. It is also intriguing that this kind of practice is usually dissociated from conventional theatre spaces and the term “immersive theatre” is rarely used in the critique of Lithuanian theatre.[...]