Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/102020
Type of publication: research article
Type of publication (PDB): Straipsnis kitose duomenų bazėse / Article in other databases (S4)
Field of Science: Teatras ir kinas / Theater and cinema (C002)
Author(s): Staniškytė, Jurgita
Title: Between (in)visible influences and (im)pure traditions: hybrid character of the postdramatic in Lithuanian theatre
Other Title: Tarp (ne)matomų įtakų ir (ne)grynų tradicijų: hibridinis Lietuvos teatro postdramatiškumas
Is part of: Meno istorija ir kritika = Art history & criticism. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2019, T. 15
Extent: p. 97-102
Date: 2019
Note: Elektroninis ISSN 2335-8769 klaidingas
Keywords: Lietuvos teatras;Postdraminis teatras;Vaizdinės metaforos;Lithuanian theatre;Postdramatic theatre;Visual metaphors
Abstract: Moderni Lietuvos teatro režisūra garsėja vizualių metaforų kalba ir režisūrinių įvaizdžių dramaturgijos sklaida. Dėl šios priežasties kai kurie Lietuvos teatro kritikai teigė, kad postdraminės savybės nuo seno būdingos Lietuvos teatrui. Vis dėlto kalbant apie teksto transformacijas postsovietiniame Lietuvos teatre, neretai kur kas svarbiau atskirti moderniam Lietuvos teatrui charakteringą vizualių režisūrinių metaforų dramaturgiją, būdingą vyresniosios kartos režisierių darbams, ir postdraminio teatro apraiškas. Iš tiesų pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos teatre daugėjo spektaklių, kuriuose vaizdas ar veiksmas daugiau ar mažiau perimdavo semantinę galią. Vis dėlto dažnai tai buvo tik „postdraminiai fragmentai“ gana konvencionalioje ar net dramo-centrinėje spektaklio struktūroje. 2017 m. – dvidešimt metų po postdraminio teatro sąvokos atsiradimo Lietuvos teatrologijos žodyne − Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis „Lokis“, režisuotas lenkų menininko Lukaszo Twarkowskio, įplieskė diskusijų audrą, taip atnaujindamas svarstymus apie teksto ir vaizdo santykių dinamiką bei jų interpretavimo tradiciją Lietuvos teatre. Pasitelkus „Lokio“ atvejį, straipsnyje nagrinėjama postdraminio teatro sampratos refleksija Lietuvos teatrologijoje, siekiant nužymėti gilesnes šių interpretacijų priežastis ir jų sąsajas su šiuolaikine Lietuvos teatro praktika
Lithuanian theatre has always been known for its visual metaphors and dramaturgy of directorial images, where the language of literary text is translated into visual metaphors created on stage by a director. Due to this quality, some critics have argued that Lithuanian theatre has been demonstrating postdramatic characteristics for a long time. However, one should note that visual metaphors of modern Lithuanian theatre have been based on and controlled by literary text and never quite established a more autonomous and self-contained visuality. Dramatic text remained the point of departure whether the director chose to illustrate or concretise it, to transform or deform it. However, in post-Soviet Lithuanian theatre, these relations have been gradually turning discontinuous, their intensity often varied within the framework of the same performance. Fragmentary cracks, when images, departed from the roles of commentators or illustrators of textual meanings, turned into flashes of independent visions that were seen by the critics as an obvious shift towards a radical image-centric position or, to use the term of Hans-Thies Lehmann, postdramatic theatre. However, the recent performance Lokis (2017, Lithuanian National Drama Theatre) by Polish theatre artist Lukasz Twarkowski, produced twenty years after the initial introduction of the term postdramatic into the Lithuanian context, has paradoxically started a storm of divisive opinions in the Lithuanian theatre milieu. It became the focal point of discussions about the intrinsic character of Lithuanian theatre, especially its embedded attitudes towards drama text and acting—notoriously challenging factors for many international collaborations. The article analyses the ongoing debates about the term postdramatic theatre and its interpretations in Lithuanian theatre criticism, taking the example of Lokis as a case study
Internet: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/102020/1/ISSN1822-4547_2019_N_15.PG_97-102.pdf
https://hdl.handle.net/20.500.12259/102020
https://doi.org/10.2478/mik-2019-0007
Affiliation(s): Teatrologijos katedra
Vytauto Didžiojo universitetas
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2019, nr. 15
Universiteto mokslo publikacijos / University Research Publications

Files in This Item:
marc.xml8.4 kBXMLView/Open

MARC21 XML metadata

Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

31
checked on Mar 30, 2021

Download(s)

2
checked on Mar 31, 2021

Google ScholarTM

Check

Altmetric


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.