Haliucinogeniniai arba „magiški“ grybai ir „ajavaska“. Teisinis aspektas

Abstract

Istoriškai žmonija vartoja įvairias haliucinogenines medžiagas nuo seniausių laikų, kuomet dar pirmykštis žmogus, ieškodamas maisto, susipažino su augalais ir grybais, turinčiais narkotizuojantį poveikį. Tačiau pirmykštėse visuomenėse psichoaktyvių medžiagų išgavimą kontroliavo žyniai ir paprastai šios medžiagos buvo naudojamos pagal atitinkamą paskirtį – arba įvairių ritualų, apeigų metu, arba gydymo tikslais. Seniausi istoriškai surasti įrašai apie narkotines medžiagas yra 5000 metų senumo. Religinių apeigų metu buvo vartojamos ir haliucinogeninės medžiagos. Tarkim „Meksikoje buvo populiarūs pejoto kaktusai, kuriuose yra psichoaktyvios medžiagos meskalino, actekai laikė šventu grybu psilocibiną ir vadino jį „dievo kūnu“. Iki 1990 metų populiariausia psichoaktyvia haliucinogenine medžiaga buvo pripažįstamas LSD, tačiau 1990 m. pabaigoje Europoje pastebima nauja tendencija – haliucinogeninių grybų plitimas iš esmės dėl plintančio poreikio būti arčiau gamtos ir technologinių inovacijų – kuomet jų galima įsigyti internetinėse parduotuvėse ir išmaniose prekyvietėse (angl. “smartshop“). Pastaruoju metu atskirų asmenų tarpe plinta tiek haliucinogeninių „grybukų“, tiek ir ajavaskos vartojimas, ir savaime kyla poreikis atsakyti, ar ir kokia atsakomybė taikoma už šių medžiagų vartojimą, pirmiausia, Lietuvoje bei kitose valstybėse. Šiuo tikslu, visų pirma, reikia išsiaiškinti, kokių psichoaktyvių medžiagų aptinkama haliucinogeniniuose grybuose bei Ayahuasca. Haliucinogeniniams grybams priskiriamos „keleto klasių grybų rūšys: glotniagalvės – Psilocybe (cubensis, semilanceata, tampanensis, mexicana, caerulipes, bohemica, arcana); gleiviabudės – Stropharia (cubensis, coronilla); kiškiabudės – Conocybe; skydabudės – Pluteus; karteklės – Gymnopilus (spectabilis); [...]