Skominas, Rytis

Tyrimo objektas: betonas, kuriame dalis tradicinio smulkaus užpildo pakeista stiklo atliekomis. Tyrimo tikslas – nustatyti paprasto ir grūdinto stiklo įtaką betono fizikinėms ir mechaninėms savybėms. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti skirtingų rūšių stiklo atliekų ir betono mišinio komponentų tarpusavio sąveiką. 2. Nustatyti stiklo atliekų kiekio įtaką betono gniuždomajam, lenkiamajam stipriui bei tankiui ir vandens įgeriamumui laboratorinių tyrimų sąlygomis. 3. Išanalizuoti gautų rezultatų tendencijas, nustatyti racionalias stiklo atliekų panaudojimo ribas ir įvertinti jų taikymo ekonominį pagrįstumą. Tyrimo metodai: Atlikta mokslinių informacijos šaltinių analizė ir eksperimentiniai laboratoriniai tyrimai, kurių metu buvo gaminami betono bandiniai su skirtingu stiklo atliekų kiekiu. Vertintos pagrindinės betono fizikinės ir mechaninės savybės: tankis, gniuždomasis ir lenkiamasis stipris, o rezultatai apdoroti taikant statistinę ir kokybinę analizę. Tyrimo rezultatai: Nustatyta, kad stiklo atliekos gali būti naudojamos betono gamyboje kaip dalinis smėlio pakaitalas, nes neturi esminės neigiamos įtakos tankiui. Nustatyta, kad stiklo atliekų kiekis turi skirtingą įtaką mechaninėms savybėms: didžiausias lenkiamasis stipris gautas esant 20 % stiklo kiekiui, o didžiausias gniuždomasis stipris – esant 30 %. Didinant stiklo kiekį toliau, stebima stiprio mažėjimo tendencija. Išvados: Stiklo atliekos gali būti efektyviai naudojamos betono gamyboje kaip dalinis smulkaus užpildo pakaitalas, išlaikant ar net pagerinant mechanines savybes esant optimaliam (20–30 %) kiekiui. Šis sprendimas turi tiek praktinę, tiek teorinę reikšmę, nes leidžia mažinti atliekų kiekį, taupyti gamtinius išteklius ir prisidėti prie tvaresnės statybos sektoriaus plėtros.

Statinio konstrukcijos ilgaamžiškumas – konstrukcijos gebėjimas tam tikrą laiko tarpą priešintis nuolatiniams, kintamiems ir ypatingiems poveikiams iki tam tikros būsenos atitinkančios esminius statinio reikalavimus. Gelžbetoninių konstrukcijų ilgaamžiškumą labiausiai lemia konstrukcijos armatūros korozija, kuriai turi įtakos plyšiai apsauginio betono sluoksnyje. Centrifuguoto gelžbetonio gaminių gamybos technologija yra specifinė, dėl to susidaro išskirtinė betono struktūra, tekstūra, didesnis betono struktūrinis tankis bei mažesnis likutinio vandens ir cemento santykis (V/C), palyginti su įprastu vibruotu betonu. Centrifuguoto gelžbetonio gaminiai pasižymi didesniu homogeniškumu bei statistiškai lėtesniu betono paviršiaus gniuždomojo stiprio mažėjimo tempu. Tai lemia aukštesnį atsparumą aplinkos poveikiui, gaminių patikimumą ir ilgaamžiškumą lyginant su vibruoto gelžbetonio gaminiais. Tyrimo tikslas – nustatyti centrifuguoto gelžbetonio konstrukcijų degradacijos dėsningumus, analizuojant betono gniuždomojo stiprio ir būklės pokyčius ilgalaikės eksploatacijos laikotarpiu, siekiant įvertinti konstrukcijų patikimumą ir likutinį ilgaamžiškumą. Atlikta 28 vnt. centrifuguoto gelžbetonio atramų apžiūra, vertinant betono paviršiaus pleišėtumą, ir atramų betono gniuždomojo stiprio nustatymas. Centrifuguoto gelžbetonio betono tankinimo technologijos ilgaamžiškumo parametrų palygimui su vibruoto gelžbetonio betono tankinimo technologija, buvo atlikta analogiška 26 vnt. vibruoto gelžbetonio atramų apžiūra. Atramų eksploatacijos oro linijose laikotarpis nuo 3 iki 52 metų.

Klaipėdos jūrų uostas yra labai svarbi Lietuvos ekonomikos dalis, tad būtina stebėti ir prižiūrėti jo infrastruktūrą, kad jis galėtų funkcionuoti be sutrikimų ir nelaimių. Darbe nagrinėjamas Klaipėdos jūrų uosto infrastruktūros ilgalaikiškumas, pagrindinį dėmesį skiriant metaliniams lakštiniams poliams. Lakštiniai plieniniai poliai yra bene svarbiausia medžiaga naudojama krantinių statybose. Tokių polių pagrindinė problema paliečiant ilgalaikiškumo klausimą yra jų korozija. Ar tai būtų sūrus jūros ar gėlas upių, ežerų vanduo, plienas veikiamas aplinkos greičiau arba lėčiau koroduoja.
Šio tyrimo metu, matavimai atlikti pasitelkiant profesionalių narų komandą, kuri turi patirties ir atitinkamą įranga šiam tyrimui atlikti. Straipsnyje pateikiama informacija apie projektinius metalo storius ir esamus korozijos padarinius. Tyrimo metu naudoti diagnostikos metodai: kameralinis, vizualinis ir instrumentinis. Viso tyrimo metu informacija rinkta vienuolikoje Klaipėdos jūrų uosto krantinių, kurios statytos 1957 – 1987 metais iš trijų tipų plieninių metalo lakštų, tokių kaip Larsen IV, V, VII.

Daugelis Lietuvos Respublikos teritorijos melioracinėse sistemose esančių tiltų statyti praėjusiame amžiuje, ne išimtis ir Rokiškio rajonas, kurio melioracijos statinių apskaitoje esančių tiltų statybos metai svyruoja nuo 1960 iki 1989 m. Esant nepakankamam melioracijos sistemų priežiūros finansavimui, tiltų techninė būklė kasmet vis blogėja, todėl nenuostabu, kad pastaraisiais metais vis dažniau išgirstame apie įvairias tiltų griūtis. Siekiant sumažinti nelaimių, susijusių su tiltų griūtimis, kiekį, kasmet turi būti vykdoma techninė priežiūra bei tinkamu metu atliekami remonto ar rekonstravimo darbai. Siekiant nustatyti Rokiškio rajono melioracijos statinių apskaitoje esančių tiltų būklę ir įvertinti rekonstravimo darbų efektyvumą buvo atliktas 55 tiltų techninės būklės vertinimas ir nustatytas 11 tiltų konstrukcijų betono gniuždymo stipris. Vizualinių apžiūrų metu nustatyti tiltų parametrai, įvertinta gelžbetoninių konstrukcijų būklė, fiksuoti paviršinių tilto konstrukcijų defektai bei pažaidos. Dažniausiai pasitaikantys defektai bei pažaidos yra apsauginio betono sluoksnio nutrupėjimai, plyšiai betone, armatūros korozija, tarpai tarp tiltų perdengimo plokščių ir polių, tiltų turėklų trūkumas, deformacijos ir metalo korozija. Įvertinus betono gniuždymo stiprį nustatyta, kad 81,8 % tirtų konstrukcijų neatitiko joms keliamų reikalavimų.

Atlikti fotogrametrijos ir 3D lazerinio matavimo technologijų matavimai siekiant sukurti hidromazgo statinių tikslų atvaizdą skaitmeninėje erdvėje ir pagal turimus duomenis atlikti hidromazgo statinių esamos būklės analizę. Analitinė darbo dalis yra atlikta taikant prieinamos internetinės duomenų bazės mokslo autorių šaltinių analizės, statistinės informacijos surinkimo, duomenų bazių sisteminimo, grafinių duomenų interpretavimo ir modeliavimo, apibendrinimo, geodezinių, fotogrametrinių, 3D lazerinio skenavimo technologijos bei CAD duomenų realaus matavimo naudojant specializuotus prietaisus, apdorojimo taikant licenzijuotus programinių įrangų paketus metodais. Sukurtas 6,78 ha apimančios teritorijos aukštos kokybės 5472x3648 rezoliucijos, 1,21 cm/pix skiriamosios gebos ortofotoplanas ir 81 mln. erdvinių taškų turintis taškų debesis LKS-94 ir LAS07 koordinačių sistemose fotogrametrijos technologija ir nubraižomas Širvėnos ežero užtvankos teritorijos topografinis planas M 1:500. Toliau sukuriamas itin tikslus aukštos kokybės 3D taškų debesis, kurį sudaro 339,5 mln. individualūs erdviniai taškai, apdorojant 3D lazerinio skenavimo technologijos turimus duomenis su planinių kontūrženklių koordinatėmis. Pagal turimą 3D taškų debesį sukuriamas Širvėnos ežero hidromazgo statinių 3D modelis valstybinėje koordinačių sistemoje LKS-94 ir aukščių sistemoje LAS07. Lyginant skirtingomis technologijomis sukurtus taškų debesis, kontrolinių erdvinių taškų horizontaliosios padėties skirtumų vidutinė kvadratinė paklaida sudaro 0,0006 m, o vertikaliosios padėties – 0,0721 m. Standartinis nuokrypis XY ašyje yra 0,2489 m, o Z ašyje – 0,2686 m. Atlikta išsami hidromazgo statinių būklės analizė, nustatytas bendras hidromazgo techninės būklės balas – 4,2 (patenkinama būklė). BIM technologija teikia reikšmingą pranašumą statybų sektoriuje, padedant suvaldyti kompleksinius projektus ir užtikrinti jų efektyvų valdymą. Magistro baigiamąjį darbą sudaro: 90 puslapių, 84 paveikslai, 11 lentelių, 35 literatūros šaltiniai, 22 priedai. Tyrimo objektas - Biržų m., Astravo g. esantys Širvėnos ežero hidromazgo statiniai. Tyrimo tikslas - sukurti Širvėnos ežero hidromazgo statinių 3D modelį pritaikant jį BIM aplinkai.

Betono gamyboje naudojamas cementas, vanduo bei stambieji ir smulkieji užpildai. Didžiausia dalį betone sudaro užpildai: smėlis, žvirgždas, žvirgždo skalda ar skalda, kurie yra neatsinaujinantys gamtiniai ištekliai. Dėl šios priežasties išgaunant resursus negrįžtamai pakeičiamas žemės reljefas, daroma neigiama įtaka bioįvairovei. Tuo tarpu, statybos procesas sukuria didelius kiekius atliekų (griovimo atliekos, nepanaudoti statybinių medžiagų likučiai), kurie galėtų būti panaudoti dar kartą. Vienas iš būdų panaudoti betono atliekas yra užpildų gamyba. Atliekant tyrimus buvo įvertinta betono atliekų įtaka naujo betono mišinio savybėms, nustatyta įtaką sukietėjusio betono savybėms (tankiui, gniuždymo stipriui, vandens įgeriamumui, atsparumui šalčiui). Tyrimams buvo naudojama susmulkintas ir frakcionuotas betonas kaip smulkus ir stambus užpildas, jį įmaišant į betono sudėtį skirtingais kiekiais.

Progresyvių Lietuvos Respublikos statybos sektoriaus sprendimų eigoje keičiasi statybos reikalavimai. Pasikeitus inžinerinių geologinių ir geotechninių tyrimų atlikimo, pirmos geotechninės kategorijos statiniams, reikalavimams – daugelis užsakovų siekia sutaupyti neatliekant tyrimų ir pamatų parinkimą atlieka pagal šalia esančius atliktus tyrimus. Šiame darbe analizuojama „universalaus“ pamato idėja ir jo pritaikymas skirtingose Kauno vietose (skirtinguose vyraujančiose geologinėse sąlygose). Pasitelkus programinę įrangą „GeoCAD“ tiriamojo darbo duomenys (gręžimo ir SZ (CPT)) buvo sugrupuoti ir sudaryti inžineriniai geologiniai stulpeliai. Remiantis informacija iš inžinerinių geologinių stulpelių ir naudojantis STR 2.05.21:2016 skyriaus „Gręžtinių pamatų pagrindo projektavimas“ formulėmis parinktas kontrolinis (stiprus) pamatas pagal sudėtingas geologines sąlygas. Jo duomenys buvo lyginami kitose Kauno miesto zonose įvertinant ar pamato stabilumo sąlyga tenkinama. Atsižvelgus į gautus rezultatus nustatyta, kad 18 iš 23 Kauno miesto zonų tokie pamatai tenkina stabilumo sąlygą, tačiau daugelis per stiprūs, o likusiose tyrinėtuose taškuose – netenkina stabilumo sąlygos. Visose tiriamose Kauno zonose būtų naudinga atlikti inžinerinius geologinius tyrimus efektyviam ir tvariam pamatų parinkimui.

Dauguma statybos darbų yra pavojingi, todėl kiekvienais metais per medijos priemones išgirstame apie įvairias nelaimes ištikusias statybos metu. Norint sumažinti šių nelaimių kiekį turi būti vykdoma griežta darbų sauga ir statybos darbų techninė priežiūra. Kad tai pasiekti pirmiausiai reikia nustatyti, kokie defektai dažniausiai pasitaiko statybos metu bei kokie defektai yra pavojingiausios statinių patikimumui. Darbo tikslas – nustatyti statybinių defektų įtaką gelžbetoninių konstrukcijų patikimumui. Tyrimui buvo pasirinkti 20 statybos objektų, išanalizuoti šių objektų konstrukcijų statybos techninės priežiūros žurnalai ir fotografijų archyvai. Analizuojamuose statybos objektuose nustatyti 5 nekonstrukciniai defektai (betono paviršiaus pažeidimas, tuštumos konstrukcijose, betono spalvos pakitimai, netinkamai įrengtos deformacinės siūlės, konstrukcijų geometrinės formos pažeidimai) ir 3 konstrukciniai defektai (konstrukcijų pleišėjimas, konstrukcijų įlinkiai, netinkama konstrukcijų sandūra). Norint nustatyti defektų įtaką patikimumui, kaip pavyzdys skaičiavimams, pasirinkta denginio plokštė. Skaičiavimuose buvo mažinamas betono gniuždymo stipris (jei į statybvietę būtų pristatytas žemesnės klasės betonas), naudingas skerspjūvio aukštis (jei būtų išbetonuota mažesnio aukščio denginio plokštė) ir pagrindinės armatūros skerspjūvio plotas (jei būtų padidintas išdėstymo žingsnis arba sudėta mažesnio skersmens armatūra). Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad pavojingiausios klaidos yra susijusios su armavimo darbais – sumažėjęs pagrindinės armatūros skerspjūvio plotas sumažina patikimumą iki 88,8 % (leistina riba 99,9 %). Tuo tarpu, betono stiprio ir naudingo skerspjūvio aukščio sumažėjimas nėra tokie pavojingi. Patikimumas žemiau ribinės reikšmės nukrinta, kai betono klasė panaudojama C8/10 vietoje C35/45, naudingas skerspjūvio aukštis sumažinamas nuo 26 cm iki 23 cm. Atlikti tyrimai gali būti panaudojami praktikoje gerinant statybos dalyvių darbų efektyvumą.

Lietuvoje įrengta apie 3400 tvenkinių, didžiojoje dalyje pastatyti hidrotehnikos statiniai. Naudojami statiniai nuolatos patiria agresyvų aplinkos poveikį bei intensyvias apkrovas, dėl to ilgainiui nusidėvi, formuojasi pažaidos, statiniai genda ir tampa nebetinkami naudojimui, padidėja avarijų tikimybė. Norint tiksliai įvertinti hidromazgų techninę būklę, reikia ištirti, surinkti ir susisteminti kuo daugiau stebėjimo ir tyrimo duomenų. Įvertinti hidrotechnikos statinių gelžbetoninių konstrukcijų nusidėvėjimą, surinkti informaciją apie esančius defektus ir pažaidas. Lietuvoje daugiausiai tyrinėtos vidurio Lietuvos savivaldybių hidrotechnikos statiniai, duomenų apie Žemaitijoje hidrotechnikos statinių tyrimus trūksta. Tyrimų tikslas – įvertinti defektų ir pažaidų įtaką Telšių rajone pasirinktų hidromazgų techninei būklei. 2017 ir 2021 metais tyrinėtos Telšių rajone esantys 6 hidromazgai, užfiksuoti konstrukcijų defektai ir pažaidos, įvertintas hidromazgų techninės būklės kitimas. Nustatyta, pagrindinių konstrukcijų defektai ir pažaidos, aptariamos jų galimos atsiradimo priežastys ir siūlomi remonto būdai. Nurodyti dažniausiai pasitaikantys konstrukcijų defektai bei pažaidos, kurie atsirado dėl netinkamo betono sudėčių bei savybių. Surinkti duomenys bus aktualūs tiek moksle, tiek taikomąja prasme, kadangi remiantis šiais rezultatais bus galima nustatyti konstrukcijų irimo greitį, planuoti būtinus remonto darbus.

Magistrantūros studijų baigiamajame darbe analizuojama ir tarpusavyje lyginama melioruotų žemių ir melioracijos statinių būklė Lietuvoje ir Klaipėdos rajone. Darbe analizuojama melioruotų žemių, magistralinių griovių ir pralaidų būklė. Pateikiami grafikai vaizduojantys jų būklę, nusidėvėjimą, suremontuotų ir rekonstruotų sausinimo sistemų kiekius ir priklausomybę nusidėvėjimui nuo skiriamų lėšų kiekio. Melioracijos statiniai dėl gamtos bei žmogaus veiklos poveikio kinta ir dėvisi. Lietuvoje drenažas nusidėvėjęs vidutiniškai 65 proc., o atskirų rūšių statiniai net 70 – 80 proc. Drenažo sistemų vidutinis amžius artėja prie 50 metų, todėl didesnė jų dalis (2 mln. ha) jau funkcionuoja neefektyviai, o 250 tūkst. ha visiškai neveikia. Jų priežiūra, remontas, rekonstrukcija - būtina sąlyga norint užtikrinti geras ūkininkavimo, urbanizuotų teritorijų infrastruktūros veikimo sąlygas. Klaipėdos rajone iš viso nusausintos žemės - 72,81 tūkst. ha, nusausintos žemės drenažu - 64,44 tūkst. ha, blogos būklės melioruoti žemės plotai užima 4,15 tūkst. ha – 6,44 %. Lietuvoje melioracijos sistemų nusidėvėjimo procentas aukštas, o Respublikos lėšos skiriamos akivaizdžiai per menkos. Viena iš problemų yra jog Lietuvos valdžia skirstydama lėšas melioracijai pamiršta, jog visa ši sistema neša naudą ne tik žemės ūkiui, bet taip pat ji tarnauja kelių, geležinkelių, gyvenviečių, logistikos centrų, aerouostų ir pan. elementų nusausinimui. Atsižvelgiant į melioracijos svarbą ir nusidėvėjimą valstybė turėtų suskubti pertvarkyti finansavimą, nes toliau degraduojant atsiras padariniai kurie kainuos daugiau negu laiku įgyvendintos investicijos.